Vasario 14. Taip, žinau, klaikiai banalu ir nemadinga, na bet vis tiek pamalonino prašymas žūt būt susitikti online. Sutartu laiku prisijungiame prie Skype. Aš visa išsiturškus, išsikedenus plunksnas, kvepianti, nors pastarojo fakto ir nesimato. Jo akys šypsosi ir nurenginėja mane. Kiaurai matau tas išdykėliškas mintis neršiančias jo galvoje. Mano juokas gilėja, kvėpavimas trūkčioja.. Jis sako, kad patinku jam. Labai patinku. Aš atsakau nusimesdama marškinėlius. Po jais nieko nėra.. Matau, kad tai gerokai jį įkaitina. Mane irgi. Net gerkle išdžiūsta, o kitkas sudrėksta. Negaliu patikėt tuo kas vyksta. Svaigina ir pamažu aptemdo protą. Tokio sprogimo liesdama save dar nebuvau patyrus…


Deja tiesioginio eterio teks palaukti. Net suskausta pagalvojus. Dievinu mūsų susitikimus. Aš šnypščiu ir raitausi kaip angis, taip jo noriu. O jis toks pritvinkęs, kad jam sunkiai gaunasi tvardyti žvėrį savyje. Man taaaaiiiiip patinka, kai jis nebesivaldo, kai paima mane be ilgų ceremonijų ir nesijaučia dėl to kaltas.

Bet tiesioginio eterio dar teks palaukti…


Kai taip nutiko pirmą kartą, man tai pasirodė be proto žavinga ir… labai patogu. Galėjau visą laiką skirti sau, o kartu jaučiausi saugi. Savimeilę glostė žinojimas, kad yra žmogus, kuriam aš rūpiu, kuris dėl manęs pasiruošęs skristi ar važiuoti valandų valandas, kad kartu praleistume kelias brangias minutes. Be to, man patiko mintis, kad jis nemato manęs piktos ar suirzusios, nusikalusios po darbų, susivėlusios ar pagiringos, kad man nereikia matyti jo tokio paties.

 

Po kurio laiko pastebėjau „sutapimą“, kad visi man patinkantys vyrai būna iš kito miesto ar šalies nei tuo metu esu aš. Ir galiausiai viskas išsirutuliavo į tai, kad jei jis būdavo iš to paties miesto, manęs jis tiesiog nesudomindavo.

 

Neilgai trukus ir mažiau saldi tokių santykių pusė atsiskleidė. Prisirišimas, ilgesys, liūdesys ir begalinė tuštuma išsiskyrus, kai net kaulus laužo kaip norėtum vėl pasimatyt, nuolatos ramybės neduodantis klausimas „kas būtų, jeigu būtų?“. Ir tada nekęsdavau savęs ir jo, kad užvirėm šitą košę, norėdavosi viską nutraukti tuojau pat. Bet žinojau, kad to nepadarysiu, nes dramos ir įtampos man reikia kaip oro. Nes visada noriu tai, ko gauti negaliu.. Ir padarysiu daug ką, kad gaučiau tai, ko noriu. Kartais nebesugebėdavau sau sąžiningai atsakyti ar tikrai jis taip labai man patinka. Ar noriu jo tik todėl, kad rezultate vis tiek negaliu jo turėti?

 

Štai tas uždraustasis sado-mazo elementas, kuris nuodija ir saldina mano ir jo gyvenimą tuo pačiu metu ir be kurio aš nebegaliu gyventi. Tas Second Life, kuriame gali būti kuo nori ir ta pasirinkimo laisvė leidžia tau būti tiesiog savimi, nes dar ir apsimėtinėti būtų per daug prabangu. Nes man patinka tie reti, bet greiti ir intensyvūs susitikimai, tas skausmas po jų, tas mano ir tik mano pačios kasdieninis gyvenimas be jo, ateities nebuvimas, rutinos, bendros buities nebuvimas, tie tam tikra prasme sterilūs santykiai, nes užkrauti vienas kitam problemas tiesiog nėra prasmės. Nes kitaip aš negaliu. Ir nenoriu.

Pergamentai Sūru

5 Replies to “Seksas telefonu arba santykiai per atstumą”

Leave a Comment

Your email address will not be published.