Herman_Melville_Mobis_Dikas

1851 m., kada žmonija, nors ir išpjausčiusi tūkstančius banginių, vis dar nebuvo suvokusi, kad jie panašesni į karves negu į tunus, H. Melville išleido knygą, kurią apibūdino kaip „romantinį romaną, kurio pagrindą sudaro banginių medžioklės legendos ir autoriaus žeberklininko dvejų metų patirtis.“ Knyga buvo tokia novatoriška, tokia keista, kad ją nelabai kas suprato. Mažai kas ją supranta ir šiandien, nors romanas laikomas amerikiečių literatūros klasika ir greičiausiai yra skaitomas mokyklose, o pirmąjį knygos sakinį „Aš vardu Izmaelis“ girdėję yra beveik visi.

Nuoširdžiai pripažįstu, kad greičiausiai Mobio Diko nesupratau ir aš. Enciklopedija – gerai, nuotykiai – gerai, tačiau visa ta filosofija, mistika, simboliai ir svarstymai apie Didžiuosius Klausimus manęs nesujaudino taip, kaip sujaudina daugelyje kitų knygų. Netgi jaučiu dėl to šiokią tokią kaltę. Juk čia klasika – kaip tu ją kritikuosi?

Siužetas: pagrindiniam knygos veikėjui ir istorijos pasakotojui Izmaeliui nusibosta mokytojauti, tad jis sumano pasisamdyti į banginiautojų laivą ir išplaukti medžioti banginių, tiksliau – kašalotų. Jie buvo medžiojami dėl tais laikais labai plačiai vartojamo, todėl ir labai gerai perkamo spermaceto. Spermacetas – tai tokie riebalai, pasižymintys… Atsiprašau, berods, pradėjau rašyti straipsnį į Vikipediją. Nieko baisaus, taip vis nutikdavo ir H. Melville.

Tęsiu apie siužetą toliau: laivui, į kurį pasisamdo Izmaelis, vadovauja toks pamišęs kapitonas Ahabas, apsėstas minties sugauti legendinį Baltąjį Banginį, Mobį Diką. Išplaukus paaiškėja, kad ši kelionė tik tam ir skirta, o kapitonas laive yra karalius, todėl jam pasipriešinti negali niekas. Taip ir prasideda nuotykiai.

Tačiau nuotykiai – tik viena knygos dalis. Kita knygos dalis yra subjektyvūs, todėl nebūtinai teisingi Vikipedijos straipsniai. Apie viską, kas yra susiję su banginiais ir jų medžiokle. Pvz., apie visus esamus banginių pavaizdavimus literatūroje ir dailėje, apie tuometinę banginių klasifikaciją, laivo sandarą ir tvarką, banginių vartojimą maistui, banginių išdorojimą, spermaceto surinkimą ir t.t. Knygoje netgi frenologiniu požiūriu aptariama kašaloto galva, o tai šiek tiek juokinga. Užtat labai liūdna skaityti svarstymą apie banginių ateitį – išliks jie ar išnyks. Romane padaroma išvada, kad, be abejo, išliks – juk jų tiek daug, o medžiotojų tiek mažai…

Jei jums pasirodė, kad jaučiu rašytojui nuoskaudą dėl tų enciklopedinių straipsnių, tai nesuklyskit – jie tikrai įdomūs, medžioklė taip pat. Tačiau rimtasis romano turinys, pasikartosiu, manęs nesudomino.

Kam rekomenduoju skaityti Mobį Diką? Visų pirma, aišku, tiems, kam galėtų būti įdomi banginių medžioklė. Knygoje tiek daug su tuo susijusių faktų, kad ji kartais net primena dokumentiką. Taip pat romanas labai svarbus literatūros istorijoje, todėl yra must-read visiems, kas tuo domisi. O kitiems? Nežinau, ar verta tiek vargti – 600 psl. nelengvo teksto yra daug.

Spręskit patys.

P.S. Geriausiai Mobį Diką vis tik suprato Ron Swanson iš Parks And Recreation:

Knygos Pergamentai

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *