Haruki Murakami – Norvegų giria. Laisvalaikio literatūra protingiems

2016-06-08        

Murakami_Norvegu_Giria

Jei pastaruosius 10 ar net daugiau metų gyvenote užsikasę po lapais, tuomet tikrai nebūsit skaitę H. Murakamio kūrybos. Tačiau dauguma su šiuo autoriumi jau susipažinę, nes jis tiek produktyvus, tiek populiarus, kad turim lietuviškai gal 20 jo knygų.

Kodėl pavadinau šio autoriaus kūrybą literatūra protingiems? Tuoj paaiškinsiu.

Jei laikote save protingu asmeniu, tuomet greičiausiai nuo P. Coelho, Saulėlydžio sagos ar 50 pilkų atspalvių jus išberia vandeningom pūslėm, kurios paskui nesugyja dar pusę metų. Tačiau vien sunkiasvorės literatūros juk neskaitysi, kartais norisi pailsėti ir su lengvesnėm knygom. Čia ateina Murakamis ir pasiūlo savo romanus. Jie pakankamai lengvi ir greitai skaitosi, tačiau vis tiek mankština protą savo simboliais, metaforom, suktais siužetais ir rimtom temom. Štai jums ir laisvalaikio literatūra protingiems.

Tiesa, mano nuomone per daug nepasitikėkit, nes pastaruosius 10 metų buvau užsikasus po lapais ir esu skaičius tik Avies medžioklę ir Norvegų girią.

Norvegų girią Murakamio kūrybos žinovai deda prie jo „kitokių“ knygų, prie mažiausiai „murakamiškų“. Tai reiškia, kad ji daug realistiškesnė už kitas, be mistinių, siurrealistinių, fantastinių elementų.

Čia analizuojamos rimtos temos (savižudybė, jos poveikis artimiesiems, psichikos liga, vienatvė). Atmosfera niūri, depresyvi, nors į pabaigą, nepaisant liūdnų įvykių, kiek šviesėja. Pagrindinis veikėjas Toru – melancholiškas vienišius, knygos eigoje matom jo brendimą, todėl šį romaną galima pavadinti coming-of-age istorija. Naoko – trapi, serganti, palūžusi ir labai jo mylima mergina. Toru kurso draugė Midori – gyvybinės energijos spindulėlis, nors taip pat yra patyrusi daug sunkumų. Čia išeina meilės trikampis, kurį veikėjams reikia išspręsti. Visi jie bando susidoroti su savo vienatve.

Skaitant Norvegų girią teks ir liūdėti, ir džiaugtis. Tikrai palaikysite veikėją ir norėsite, kad išsispręstų paini situacija, kad jis pagaliau atrastų gyvenimo prasmę ir dvasiškai subręstų. Taip pat labai įdomus įvykių fonas – 7 dešimtmečio koledžo Tokijuje studentų bendrabutis, kuriame gimsta vienas kitas komiškas knygos elementas.

Nors šio romano temos rimtos, pasakojimas sudėtingumu neprislegia, greitai skaitomas tekstas neleidžia knygos „užmesti“ ir tinka skaityti net kai norisi ko nors nesudėtingo. Ir galite būti ramūs, kad jūsų tikrai neišbers pūslėmis. Tik kils nenugalimas noras vėl paklausyti seniai negirdėtų bitlų.

Kurgi tas mano Nobelis? Gal šiemet…
Knygos Pergamentai

Leave a Comment

Your email address will not be published.