Julian Barnes – Gyvenimo lygmenys. Nuogas skausmas

2015-12-13        

Julian_Barnes_Gyvenimo_lygmenys

Gyvenimo lygmenys – jau trečia Baltų lankų išleista Julian Barnes knyga.

Man labai patinka toji leidyklų praktika, kai jos pasigauna kokį gerą rašytoją ir vieną po kitos leidžia jo knygas. Tada gali išsamiai su tuo autoriumi susipažinti. Perskaičius vieną gerą kokią nors knygą, būtinai noriu perskaityti daugiau to rašytojo kūrinių. Sužinoti, ar yra daugiau jo knygų, kuriomis galima žavėtis. Pernai skaitėm Pabaigos jausmą, 2011 m. – Flobero papūgą. Nors pastarąją perskaityti man pagaliau pavyko tik šią vasarą. Nesu daug skaičiusi biografijų, bet Flobero papūga turi būti originaliausia iš jų visų. 2006 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 10 ½ pasaulio istorijos skyrių.

Julian Barnes visai pagrįstai vadinamas literatūriniu chameleonu – jo knygos labai skirtingos. Pabaigos jausmas – beveik detektyvas, Flobero papūga – beveik biografija. Gyvenimo lygmenys – beveik memuarai. Rašau „beveik“, nes nė viena iš tų knygų neatitinka to žanro visu šimtu procentų. Gyvenimo lygmenis taip pat galima priskirti ir esė žanrui. Trejos esė apie tris skirtingus dalykus, kuriuos sieja viena bendra tema – sudėk į daiktą du dalykus, kurie niekada anksčiau nebuvo drauge, ir pasaulis pasikeis. Pirmoje esė sujungiama fotografija ir oreivystė. Pasakojama istorija apie garsųjį prancūzų fotografą Nadarą, kuris padarė pirmąsias nuotraukas iš oro. Biografiniai faktai kaitaliojasi su fikcija ir susilipdo į labai gražų pasakojimą.

Antrojoje dalyje aprašoma britų armijos pulkininko Fredo Barnabio ir prancūzų aktorės Saros Bernar meilė. Čia atskirti, kur istorija, o kur fikcija, išvis neįmanoma. Tęsiama tema – du daiktai sudedami į krūvą, ir pasaulis pasikeičia. Kartais iš to nieko neišeina – šių dviejų įsimylėjėlių meilė buvo per daug aistringa, kad būtų patvari.

Na, o trečiojoje dalyje – skausmas, skausmas, skausmas. Net sunku skaityti. Rašytojas pasakoja apie save po savo gyvenimo meilės, žmonos Pat, su kuria jie gyveno 29 m., mirties.

„[Žmonės sako] tu išsikapstysi… Ir tu tikrai išsikapstai, tai tiesa. Bet ne taip kaip traukinys, išsiveržiantis iš tamsaus tunelio į saulę ir per kalvas smagiai nubildantis žemyn prie Lamanšo. Tu išsikapstai kaip kiras iš naftos plėvės ant vandens. Ir visam gyvenimui lieki išteptas derva ir išvoliotas plunksnose.“

Jausminga esė apie netekties sielvartą gali būti nesuprantama tam, kas nėra praradęs nieko brangaus. Rašytojas nieko neslėpdamas aprašo viską: pyktį, nesupratimo sieną tarp jo ir aplinkinių, planą nusižudyti. Aprašo ir pagerėjimą bei jo trapumą, kai norisi puoselėti skausmą toliau, kai atrodo, kad atsikratydamas liūdesio išduosi mirusįjį.

Net nežinau, kam galėčiau rekomenduoti šią knygą. Kenčiantiems – taip, bet ar rekomenduoti kitiems? Gal geriau duoti nuorodą į dar vieną juokingą kačių video. Tik jei paprašys ko nors rimto, ko nors emociškai sunkaus – juk daug kas mėgsta ir tokius kūrinius – tik tada reiktų siūlyti skaityti šią skausmingą rašytojo išpažintį.

Malonaus_veido_dzentelmenas
Malonaus veido džentelmenas Julian Barnes.

 

Knygos Pergamentai

Leave a Comment

Your email address will not be published.