Aldous Huxley – Neregys Gazoje. Mėgstantiems filosofuoti

2015-04-27        

neregysgazoje

Su A. Huxley lietuviai galėjo susipažinti dar 1983 m., kada buvo išverstas ir išleistas pirmasis rašytojo romanas Geltonasis Kroumas. Vėliau, jau tik 2005 m., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido garsiausią jo romaną, antiutopinį pasakojimą Puikus naujas pasaulis, o 2007 m. – utopiją Sala. Po to A. Huxley kūrinių leidybos ėmėsi Kitos knygos: 2008 m. pasirodė autoriaus garsiosios esė apie haliucinogenų vartojimą Suvokimo durys ir Dangus ir pragaras, 2011 m. – romanas apie ateityje žmoniją ištikusį krachą Beždžionė ir esmė, o dabar, 2015 m., galime perskaityti ir Neregį Gazoje. Šis romanas, kaip kai kas sako, įkūnija visą A. Huxley gyvenimo patirtį. O šis vyrukas gyvenime labai mėgo filosofuoti…

Grožinę literatūrą vadinu riebia tą, kurioje daug filosofinio užtaiso. Čia jo netrūko. Vietomis pasakojimas net virsdavo atviru filosofiniu traktatu. Ar tai gerai? Turbūt priklauso nuo asmeninių preferencijų – man Neregys Gazoje pateikė kiek per daug „grynosios“ filosofijos. Būtent todėl labai nusivyliau kitu panašaus tipo kūriniu – R.M.Pirsig Dzenas ir motociklo priežiūros menas. Amerikoje šią knygą daug kas traukia į geriausiųjų sąrašus, o aš ją įvertinau neigiamai, nes joje grožinis pasakojimas tėra kostiumas, į kurį autorius įvelka sau labai svarbų savo parašytą filosofinį traktatą. Man atrodo, kad geriau, kai grožinėje literatūroje filosofija perteikiama per veikėjų mąstyseną, elgseną, prisiminimus, pokalbius ar kitus įrankius. Subtiliai, o ne tiesiogiai. Kitaip sakant, filosofija grožiniame kūrinyje neturi būti kuolas, kuriuo daužoma skaitytojui per galvą. Neregys Gazoje retsykiais virsta tuo kuolu, tiesa, kuolas pridengiamas pagrindinio veikėjo dienoraščiu ar jo ir kitų veikėjų diskusijomis. Tad gal ir nieko. Gerai, jei mokat pasisemti iš filosofijos ko nors naudingo, tuomet ši knyga taps jums tikru hitu. Bet jei filosofija verčia žiovauti, gali būti, kad Neregys Gazoje nesužavės. O labai gaila, nes pasakojimas čia ypatingai geras.

Knygoje pasakojamas intelektualo Antonio Biviso gyvenimas maždaug nuo 1902 m. iki 1935 m. Kadrai iš gyvenimo išmėtomi laike, tačiau nesusipainioti padeda data kiekvieno skyriaus pradžioje. Vaikas Antonis visai mielas, tačiau jaunuolis – tiesiog pasibaisėtinas. Pasipūtėlis, kuriam atrodo, kad jis visa galva protingesnis už aplinkinius. Visi esam sutikę tokių „intelektualų“, ar ne? Suaugęs Antonis ne ką geresnis. Elgesio bjaurumo kulminacija tampa baisi draugo išdavystė. Tačiau tai ne viskas. Jei reikėtų bendrai apibrėžti, kas pasakojama šioje knygoje, sakyčiau, kad tai istorija apie virsmą. Tačiau daugiau nieko negaliu sakyti, nes nenoriu visko atskleisti.

Kiti veikėjai taip pat labai įdomūs, tiek savimi, tiek savo likimais. Antonio vaikystės draugas mikčius Brajanas, vakarėlių liūtė Merė, jos dukra Helena. Susipažinus su veikėjais labai įdomu, kas jiems nutiks toliau, net jei tie veikėjai nebūtinai tau ir patinka. Čia turbūt yra rašytojo nuopelnas – mokėjimas įdomiai pasakoti istoriją. Mane labiausiai sujaudino Merės likimas. Kaip kiekvienas pažįstam tų „intelektualų“, taip pažįstam ir tų, kurie „laiku nesusigriebė“.

Bendrai tariant, tai puikus, tačiau truputį moralizuojantis pasakojimas apie žmogaus transformaciją ir filosofinė studija apie žmogaus prigimtį, meilę ir neapykantą, vienybę ir atskirtį. Jei mėgstat filosofiškai riebias knygas, Neregys Gazoje – kaip tik jums.

huxley
Kad būtų smagiau mirti, vėžiu sergantis A. Huxley mirties patale paprašė žmonos, kad jam į raumenis suleistų 100 mikrogramų LSD.
 
Knygos Pergamentai

Leave a Comment

Your email address will not be published.