Kovo 12 dieną pasirodys VCMG (Vince Clarke + Martin Gore) albumas Ssss. Klausausi jo jau net ketvirtą kartą. Bandydamas rasti bent ką nors ne tai, kad kabinančio, o kaip priežastį/pateisinimą šiam savo veiksmui. „Net“ – nes tai neteikia jokio malonumo (skirtingai nei šimtatrimseptynis kartus perklausytas naujas Leon Somov & Jazzu gabalas). Ir atsakymų nerandu.
Valandą trunkančiame albume – 10 gabalų. Visi buki, blankūs ir be idėjos. Tokį (tik geresnį!) techno grojo dar devimtrečiais (atleiskit, kad kartojuos). Kai kas šitą šūdą vadina vienu iš geriausių 2012 metų albumu so far. Neįsivaizduoju, ką jie jame įžvelgia. Gal bando pritempti prie sąvokos „akademinis darbas“?
Tačiau taip ne velnio nėra! Du seni pirdžiai demonstruoja savo impotenciją ir idėjų stoką. Septintas gabalas albume užvadintas Skip This Track. Negaliu nesutikti. Reikėjo visus taip. O albumą pakrikštyt kaip nors Pshhh…
Visą šį nesusipratimą traktuoju kaip praleistą puikią progą patylėti. Na ir savaime aišku – marketinginį įrašų kompanijų triuką, kuriam šiedu begėdiškai pasidavė. Depeche Mode jau kurį laiką (ne)sėkmingai užkaišo skyles tarp savo reguliariai kas 4 metus pasirodančių albumų. Prisiminkit silpnokus Martin Gore ir Dave Gahan albumus Counterfeit² ir Paper Mosters [2003] (kurie buvo tarp Exciter [2001] ir Playing The Angel [2007]). Arba dar blankesnį vokalisto antrą albumą Hourglass [2007] (lygiai pusiaukelėje tarp minėto Angel ir Sounds of the Universe [2009]).
Jau neminint padažnėjusių The Best of ir The Remixes rinkinių…
Iš 2013-ais pasirodysiančio Depeche Mode albumo tikiuosi bent vieno gabalo prilygstančio šitam.
Negaliu nesutikt 🙂