Robbie Williams Vingio parke

Robbie_Williams_Vingio_Parkas

1993/94-ais, kai Tele3 dar rodydavo MTV European Top 20, visi mano draugai pamokas ruošdavo prie teliko. Nežinau, kaip buvo jūsų mokykloje, bet pas mus gero tono ženklu buvo nemėgti Take That. Užtat visiems patiko East 17. Nes šitie tai kieti. O anie – mergaitėms.

Tačiau pirmiesiems besiritant link karjeros pabaigos buvo aišku, kad jei iš to penketo ir buvo kas gero – tai Robbie. Pažiūrėkit vieną paskutinių jų (pirmos eros) klipų Back for Good. Nereikia įgudusios akies, kad suprastum, jog Robkei ten buvo ankšta.

Bet pradėkim nuo pradžių. Tais pačiais 1994-ais britų tope karaliavo Erasure albumas I Say I Say I Say, o MTV suko Always klipą on heavy rotation. Beje, pastaruoju metu daina, pasirodo, išgyvena atgimimą kažkokio fuckin žaidimo dėka.

Dabar, po 23 metų, situacija pasikeitė. Ją puikiai yra apdainavęs tautos numylėtinis:

Praėjo laikas, kažkas pasikėlė
Kažkas nusileido, kažkas nepajudėjo
Gyvenimas – jis toks, gal tai ir yra tiesa
Na, o dabar toliau viskas savo tvarka

Taigi, Erasure šildo Robį Vilniaus Vingio parke. Kaip kieta tai yra? Man – neabejotinas koziris priimant sprendimą „ar nueit?“. Gegužės mėnesį duetas išleido 17-tą studijinį albumą World Be Gone ir įprastu atveju turo metu turėtų pristatinėt būtent jį. Tačiau visur Europoje jų setlistas yra vienodas, o jame – vienintelė Love You to the Sky yra iš naujos plokštelės. Visa kita – 30 metų senumo klasika. Nežinau, ar to užsimanė Robis, ar jo vadyba, bet man šitaip net dar labiau patinka.

Andy, aišku, šaunuolis. Jam visai ne gėda pasipuošti blizgančiomis timpomis, berankoviu maikonu ir demonstruoti nekuklų pilvuką. Veidelis, tiesa, kiek susidėvėjęs, bet svarbiausia, kad sugebėjimas dainuoti niekur nedingo. Bet, hej, bičui 53 metai. O ir iškentė/prasirgo jis nemažai. Ir šoka taip, tarsi nežinotų, jog pilvuką turi seksualų. Gaila, kad beveik niekas jo britiškų juokelių nesuprato.

Abi pritariančios moteriškės iš manęs taip pat po bučinį užsidirbo. O Vincas stovėjo šalia kostiumuotas ir viską matė.

45 minučių bėgyje jie atliko sau įprastas 11 dainų ir kukliai pasitraukė nuo scenos pažadėję, kad publikos laukia puikus šou.

Jei ko ir trūko, tai žiupsnelio ABBA.

Beje, kioskeliuose prekiavo minėtu naujuoju albumu World Be Gone (po €20). Ant visų egzempliorių puikavosi parašai. Tik nesu tikras, ar Vinco su Andy, ar fūrų vairuotojai gerai išmoko pasirašinėt.

01. Victim of Love
02. Drama!
03. Love You to the Sky
04. Oh L’Amour
05. Chorus
06. Blue Savannah
07. Love to Hate You
08. Sometimes
09. Stop!
10. Chains of Love
11. A Little Respect

Prieš Robiui pradedant noriu papasakoti apie mudviejų santykį. Kelią į mano širdį jis skynėsi sunkiai. Bet prasiskynė. Nuo to momento, kai uždainavo kartu su Pet Shop Boys. Vėliau jam puikiai sekėsi. Kol dainas rašė Guy Chambers. Pastarajam pasitraukus Robkės albumai tapo silpnesni, o vėliau sugrįžus… iki Sing When You’re Winning [2000] ar Escapology [2002] jau netraukė. Tad natūralu, kad praradau susidomėjimą RW.

Štai ir turo metu pristatomame The Heavy Entertainment Show albume džiugina vos viena daina. Ir ta dėl Stuart Price prodiuserinių nuopelnų. Tebūnie ji pabūna mums garso takeliu.

Prieš įžengdamas į ringą Robertas leido publikai pasiklausyti himno apie save. God Bless Our Robbie eilinį kartą pademonstravo puikų brito humoro jausmą ir ironiją. Nuolatinis Robio koncertų atidarytuvas Let Me Entertain You šįkart turėjo užleisti vietą titulinei albumo dainai The Heavy Entertainment Show, kuri, rodos, būtent šiuo tikslu ir buvo parašyta.

Po efektingo prisistatymo būtina paduoti mėsos, tad Monsoon čia labai tiko. Ir tos vizualizacijos su žaibais ir lietum… Ir „spontaniškas“ YMCA.

Vėliau sekė pirmas albumo singlas apie ruso tūsus. Spasiba tema jau plačiai išdiskutuota. Tad nebelieka nieko kito, kaip pareikšti užuojautą Andriui Tapinui, kuris moka nuspręsti už minią – nuščiuvo pastaroji ar ne. Tuo pačiu ir Monikai Arbačiauskaitei palinkėkime sveikatos.

Minnie the Moocher įtraukimą į repertuarą laikau Robio savotiška investicija į ateitį (senjoro metus). Šitaip koncertuodamas jis sklandžiai galės pereiti jei ne į Franko Sinatros, tai bent į Tom Jones stadiją.

Freedom – pirmas gabalas, su kuriuo Robbie išlindo kaip solo atlikėjas. Tai nėra mano mėgstamiausia George Michael daina, bet verta buvo išgirsti vien dėl Robio prisipažinimo, kad būtų nučiulpęs Džordžui.

Love My Life – duoklė šeimai, popsui ir pozityvumui. Ir be reikalo merginos jaudinosi „kad tik nenukristų nuo tos pirštinės“. Robbie yra galingas, gražus, laisvas, magiškas ir myli gyvenimą. Ir jam nieko neatsitiks. Scenos personalas viską paskaičiavo.

Pasitelkęs vakarietiškų šlagerių popuri seras Williamsas tikrino lietuvių vokalinius sugebėjimus ir lojalumą. Nuo Bon Jovi iki Take That (Livin’ on a Prayer / Rehab / The Best / Kiss / U Can’t Touch This / Don’t You Want Me / Stayin’ Alive / Candy / Here Comes the Hotstepper / You’re the One That I Want / Back for Good). Vingio parkui suteikė vokalinę partiją ir Come Undone metu.

Millennium – mano nemėgstamiausia daina Robkės repertuare (sorry, bet tie smuikai… žiauriai erzinantys, lyg trauktų iš danties nervą). Pralaukiau, kol minia palingavo ir tiek.

Apie Somethin’ Stupid nėr ką kalbėt. Visi jau aptarė tiek Editą, tiek jos iškirptę. Man belieka tik pritarti viešajai nuomonei. Įspūdinga.
Rudebox maloniai nustebino tuo, kaip buvo elektrifikuotas. Atsikro paminėjimo nusipelno šešios Roberto šokėjos. Negalėjau atitraukti akių. Ir vis užduodavau sau klausimą „kur dingo visi kovotojai prieš seksizmą ir nelygias moterų teises?“. Retorinį. Nes žinau atsakymą. Visi tuo metu plojo. Nes akiai kur kas maloniau stebėti plastiškus moterų judesius, nei storuliuką Robį (koks charizmatiškas bebūtų). Tris pritariančias vokalistes taip pat verta pagirti. Nes kiekviena jų – savotiška Kylie. Ką ir įrodė Kids metu.

Ne pirmas turas, kuomet Robis kartu vežasi ir savo tėtį Pete Conway. Pvz. prieš 2 metus Kaune jis dainavo Better Man. Šįkart jam patikėtas Neil Diamond koveris Sweet Caroline. Na, tikrai sweet.

Feel metu apšvietėjai viską išjungė ir dėjo žalių lazerių ant Vingio parko pušų. Nes reikia duot ir žmonėms padainuot. O toliau tik formalumai: atidirbi Rock DJ ir leidi stadionui palinguoti šviestuvėliais She’s the One ir Angels metu. Plius My Way koveris magaryčių.

Reziumė – seras šoumenas puikiausiai išsisuko be savo didžiausių numerių. Abejoju, ar po koncerto galėjo linkti nepatenkintų. Ir apskritai sunku patikėti, kad įmanoma būti tokiam žavingam ir kartu pro, turint omeny, kiek problemų Robis turėjo su depresija, psichinėm ligom, piktnaudžiavimu alkoholiu ir kitomis substancijomis. Norėčiau su jo kada nors pažaisti futbolą.
Atskiro paminėjimo vertas abiejų pasirodymų punktualumas.

Grojaraštis:
00. God Bless Our Robbie
01. The Heavy Entertainment Show
02. Let Me Entertain You
03. Monsoon
04. Party Like a Russian
05. Minnie the Moocher
06. Freedom 90
07. Love My Life
08. Come Undone
09. Millennium
10. Somethin’ Stupid
11. Rudebox
12. Kids
13. Sweet Caroline
14. Feel
15. Rock DJ

16. She’s the One
17. Angels
18. My Way

Performansas: 9/10
Garsas: 9/10
Šviesa: 10/10
Trukmė: 10/10
Kaina: 70-300 EUR
Gražių merginų: Edita ir dar keliolika

1 Komentaras

  1. Stokholme Erasure CD su parašais nebuvo. Bl…t, jaučiuosi kažką vis dėlto Vilniuj praleidęs.

Tavo žodis: