Kaka. Cristiano Ronaldo. Raulis Albiolis. Ir dabar dar Karimas Benzema. Iš viso – 148 mln. svarų sterlingų per keletą savaičių. Tokiais tempais shoppinasi šią vasarą Madrido „Realas“ ir jo naujasis senasis prezidentas Florentino Perezas, priversdamas viso pasaulio futbolo aistruolius griebtis už galvų. Tokiomis akimirkomis belieka pavydžiai prisiminti JAV profesionalias lygas, kuriose yra numatytos išlaidų ribos – algų lubos.
NBA, NFL, NHL – puikūs pavyzdžiai, kaip palaikyti lygoje sveiką konkurenciją. Sakykime, Šiaurės Amerikos ledo ritulio lygoje suminis komandos žaidėjų atlyginimas negali viršyti 56,8 mln. JAV dolerių (2009-2010 metų sezonui). Ir kiek benorėtų turčiai iš „New York Rangers“ ar „Detroit Red Wings“ susipirkti visas lygos žvaigždes, padaryti jie to negali. Ir yra priversti galvoti, suktis, rinkti komandas po plytelę. Ir bankroto gniaužtai, pastebėkite, kol kas beveik nieko nesmaugia.
Europos futbole kol kas panašios schemos įdiegti niekas nesiryžta. Todėl turime situacija tokią, kokią turime – aukštumose tie patys, iki gyvo kaulo įgrisę klubai. Superka viską, kas greitai masto bei techniškai bėga, ir laimi.
Kartais, žinoma, iššoka toks „Porto“. Ar „Valencia“. Bet vėliau patys kenčia nuo to, kad pabandė apžioti per didelį kąsnį, o praryti – sunku. Nesigilinsime į tai, iš kur „realai“ ir perezai ima pinigus bei kokius skolų liūnuose skęsta. Svarbu, kad pažaboti tokį elgesį galima. Tai gali būtu algų kartelė. Gali būti transferų sumų apribojimai (savotiška devalvacija) arba išlaidų kartelė (ne daugiau X mln. eurų per vasarą arba ribotas pirkinių skaičius). Priemonių yra, tik kažkodėl net krizės akivaizdoje jos nėra svarstomos. Aišku, lazda turi ir kitą galą – kai kurie mažesni klubai gyvena iš to, kad augina žaidėjus rykliams. Bet lygesnėmis sąlygomis jie galėtų žengti žingsnį prie elito. Ir patys tapti rykliais.
