Moonspell trečią kartą: vis dar verta

2015-11-04      5 KOMENTARAI  

Visų šventųjų – labai tinkama diena Moonspell koncertui. Juolab – per pilnatį.

Pirmieji pradėjo graikai Jaded Star. Iš karto leido suprasti, kas gresia artimiausią pusvalandį. Turiu omeny antrinę žaliavą, likusią perdirbus Therion, Nightwish ir fėjas su rožiniais korsetais. Užtenka pamatyt, kaip jie save įsivaizduoja.

Tokio neįkvepiančio pasirodymo seniai nesu matęs, bet dėl apšildančios grupės negalima skųstis. Bandžiau įsivaizduoti, kaip kvailai turėčiau jaustis prieš abejingai į mane spoksančius šimtą žiūrovų. Apšvietimas buvo gan gražus, tik stroboskopas erzinančiai piso per akis, tad teko slėptis po balkonu.

Foto: Mantas Puida

Pradžiugino, kad tuo metu, kai graikai ant scenos „plėšėsi maikes“, vos už kelių metrų šalia repetavo sekančios grupės būgnininkas. Whiplash, ne kitaip.
Jo vardas Franky.

Po trumpos pertraukos pasirodžiusiems prancūzams Dagoba pavyko išsklaidyti scorpions puvėsių kvapą. Ketveriukė nežibėjo originalumų (kažkas vidutinio tarp švedų In Flames ir tautiečių Gojira), bet bent jau nebuvo nuobodūs. Juokingiausias, aišku, buvo vokalistas Shawter, kurio narciziškumas, ko gero, permušė net aplink Forum Palace tvyrantį dvoką. Pagrindinis jo užsiėmimas (be pozavimo ir dainavimo) buvo vandens spjaudymas į viršų po kiekvieno atsigerto gurkšnio. Nepaisant to manau, kad moterims turėjo patikti. Antakalnio turgelio veteranai taip pat pritariančiai linksėjo.

Foto: Mantas Puida

Pertraukos metu dar kartą teko įsitikinti, kad alus kitame bare skanesnis, nei parduodamas salėje (o ir pasirinkimas platesnis).

Šiemet kovą pasirodęs dešimtasis Moonspell albumas Extinct eilinį kartą įrodė, kad portugalai iš kietų black’erių vis labiau virsta HIM. Bet juk portugalams Vilniuje patinka.

Tad aš einu jų aplankyti jau trečią kartą. Skirtumas tik tas, kad pirmą kartą (2002-jų vasarį) tai buvo religija, o prieš du metus ir dabar – tik sentimentai.

Penketas lėtai bet užtikrintai sensta, o Fernando Ribeiro pilvukas vis labiau ryškėja (nors jam tik 41 ir būnant 2 metrų ūgio gal turėtų labiau nesimatuti?).

Setlistas praktiškai toks pat kaip trijose prieš tai turo metu aplankytuose Lenkijos miestuose: 6 gabalai iš pristatomo naujo albumo, po tris iš pirmų dviejų (tas džiugina) ir dar keturi. Aišku, Awake!, kaip visuomet, seka iškart po Opium, ir nesunku atspėti, kokią dainą atliks pabaigoje. Bet smagu, kad pirmą kartą gyvai išgirdau Everything Invaded ir kažką iš Sin/Pecado [1998]. Nors negaliu nesutikti su draugo pastaba, kad „net depešų Higher Love gyvai skamba brutaliau nei Magdalene“.

Man labai liūdna, jog pasiektas toks lygis, kad Ricardo Amorim yra barstomas sniegulių iš palubių. Nepaisant to, vis dar žaviuosi Fernando sugebėjimu iš pikto riaumojimo pereiti į sodrų dainavimą (ir sugrįžt atgal).

O kadangi beveik jaučiuosi portugalu, spėju, kad eičiau į Moonspell pažiūrėti ir po dviejų metų.

Grojaraštis:
01. Intro
02. Breathe (Until We Are No More)
03. Extinct
04. Night Eternal
05. Opium
06. Awake!
07. The Last of Us
08. Medusalem
09. Scorpion Flower (ft. Maxi Nil)
10. Magdalene
11. Malignia
12. Vampiria
13. Ataugina
14. Alma Mater

15. Everything Invaded
16. The Future Is Dark
17. Full Moon Madness

Foto: Mantas Puida

Bangos Koncertai Sūru

5 Replies to “Moonspell trečią kartą: vis dar verta”

Leave a Comment

Your email address will not be published.