Žanras: muzikinė drama
Vaidintojai: Milesas Telleris, Vernas Schillingeris
Apie ką: Būgnininko santykiai su mokytoju-psichopatu.
Muzikiniai filmai yra bene vienintelis žanras, kurį dažniau žiūrovai renkasi dėl muzikos, nei scenarijaus, vaidybos ar spec. efektų. Tai reiškia, kad net jei pastarieji elementai bus įgyvendinti puikiai, bendras efektas gali žlugti todėl, kad tau nepatinka muzika. Tokius filmus žiūriu retai, nes dažniausiai gaunasi perrašytų biografinių faktų ir nutylėjimų pilnas biopikas, arba banaloka istorija apie draugystę ar kitą meilę. Kaip vertinu Whiplash? Pasakysiu šitaip – nesu džiazo mėgėjas, bet šis filmas pagavo už minkštos vietos ir nepaleido iki pat paskutinės natos.
Whiplash režisavo ir scenarijų parašė Damienas Chazelle. Greitai peržvelgus jo filmografiją pasimato, kad nieko nesimato, nes tai dar tik antras režisuotas filmas. Ir pirmas apie kurį kažkas kažką girdėjo. Chazelle yra taip pat scenarijaus autorius. Gal kiek ankstoka vertinti jo įdirbį, tačiau žmogų akivaizdžiai traukia prie instrumentų. Šį kartą – prie būgnų. Spėju kad istorija apie obojų ar marimbą būtų buvusi tiek pat įtaigi.
Filmo pradžioje susipažįstame su Andrew Neiman’u, prestižiškiausios New York’o muzikos akademijos pirmo kurso studentu. Kai juo susidomi prestižiškiausios akademijos prestižiškiausios džiazo grupės vadovas, karjeros galimybė tampa didžiausiu iššūkiu muziko protui, nervams ir sveikatai. Psichopatiškas dėstytojas stumia būgnininką į meistriškumo viršūnę, kartu niokodamas jo psichiką bei santykius su mergina, šeima ir pačiais būgnais. Režisierius pakankamai tiesmukai pristato genialumo dilemą ir žaidžia klausimu kiek esame pasirižę paaukoti vardan savo svajonių. Tiesmukiškumą šiuo atveju priimu kaip teigiamą bruožą. Chazelle nesidangsto filosofiniais išvedžiojimais ir nebruka žiūrovui į gerklę vienintelės teisingos atsakymo versijos. Visa, ką matome, tai aspiruojančio muziko problemas su mokslu. Tik tiek. Ir net tiek. Filmas leidžia žiūrovui pačiam pasirinkti, ar būti geriausiu iš tikrųjų verta visų tų kančių.
Dialogų filme nedaug. Nemaža istorijos dalis yra pasakojama tiesiog vaizdais. Jų estetika sustiprinama dėl dažnai į pirmą planą iškeliamų garsų. Instrumentų skleidžiama muzika, bet ir varvančios seilės, būgnų dūžčiojimai, atsikvėpimai, trepsėjimas ar tuksenimas, sustiprina jausmą, kad dalyvaujame repeticijoje ar koncerte. Beveik visą garso takelį sudaro tik tie garsai, kurių šaltinį galime matyti ekrane. Foninės muzikos labai nedaug (montažo scena be muzikos būtų tarsi sausi pusryčiai be pieno), ir pilnų kūrinių beveik nepatiriame. Tačiau scenos, kai pagaliau galime išgirsti pilną kūrinį yra nepaprastai tenkinančios. Kadangi taip ir neturime progos pamatyti visos repeticijos, tuomet pilnai įsiklausome į atliekamą kūrinį ir jaučiame kiekvienos klaidos svorį. Kiekvienas, kuriam vaikystėje teko groti ar dainuoti scenoje, supranta pristatomą jaudulį.
Mileso Tellerio veikėjas poliarizavo Sūru.lt. Redakcija pasidalino į tuos, kuriuos Andrew Neimannas erzino („Jis paprasčiausiai nesižiūri. Ir apskritai yra apgailėtinas chliupikas.“, „žiauriai užknisantis“, „gandonas“)*, ir į mane. Telleriui dedu pliusą už tai, kad pats groja būgnais (nors ne visose scenose), už tai kad įtikino savo motyvacija bei už pyktį. Priėmiau, kad veikėjas yra… socialiai neįgudęs. Keistas. Nepatogus. Užtat atkakliai vysto savo talentą ir žino ko nori. Šiuos bruožus Telleris pristatė taip, kaip pridera. Daugiau iš jo nereikalauju.
Galų gale prieiname prie filmo vinies, esmės, stuburo ir pirmojo smuiko. Whiplash pažiūrėjau visų pirma dėl J.K. Simmonso, kuris turi pas mane didžiulį pasitikėjimo kreditą dar nuo Ozo laikų. Aktoriaus įdirbis parodo, kad jis puikiai atsiranda tiek trileriuose (Rendition), tiek komedijose (Burn After Reading, The Ladykillers), netgi skolina savo balsą animacijose ir žaidimuose (Portal 2). Whiplash Simmonsas sugrįžta prie šaknų. Jo veikėjas yra dviveidis, vieną akimirką elgiasi kaip geriausias draugas, o kita – įsijungia sadistiško nacio režimas. Ir keiksmažodžiai. Simmonso svaidomi keiksmažodžiai filme yra tikra poezija. Nors atsilieka nuo olimpinio lygio, kurį matėme In The Loop, čia įžeidinėjimai yra netikėti, kūrybiški ir juokingi. Laukdavau, kol kažkuris veikėjas suklys vien tam, kad išgirsti kaip Feltcheris jį sulygina su žeme. Juokingi keiksmažodžiai atskleidžia pagrindinį priekaištą filmui – jame pateisinamas smurtas, nerodomos neigiamos patyčių pasekmės. Vis dėlto, jaučiaus prikaustytas prie ekrano nuo pirmų būgno dūžių iki pat finalinio koncerto scenos.
Už Terence’o Fletcher’io vaidmenį Simmonsas laimėjo Oskaro apdovanojimą. Mano kuklia nuomone jis jos buvo vertas tiek pat, kiek Leo DiCaprio už Wolf of Wallstreet (skaityk – nevertas). Nesupraskite manęs blogai – filmas yra puikus, būtent dėl Simmonso veikėjo ir vaidybos. Tačiau visą tai jau teko matyti Oze. Gal serialas per mažai mainstreaminis, o gal neonacis muzikos konservatorijoje yra įtaigesnis, nei neonacis kalėjime. Kaip ten bebūtų, dėl jo mūsų redakcija buvo vienbalsė. Kietas.
Rekomenduoju Whiplash ne tik melomanams, bet ir gero kino mėgėjams. Jei ne dėl būgnų, tai dėl Simmonso.
Turbūt ne kartą girdėjote frazę Gali būti kuo tik nori. Šis filmas dar priduria – …jei tik esi pasirįžęs sumokėti pilną kainą.
Terence Fletcher: 10/10
Keiksmažodžiai: 8/10
Tema: 8/10
Citata: „Are you one of those single tear people? Do I look like a double fucking rainbow to you?“
*Kalba netaisyta
