GAIDA 2015

2015-11-05      1 KOMENTARAS  

gaida logo (2)

Jeigu paprastai rašant apie GAIDĄ norisi aprašyti visą festivalį, tai šiemet reikia tvardytis (spoilers spoilers spoilers!), kad visų įspūdžių tiesiog fast forward neprasukti iki Justės Janulytės Švytėjimo. Ir jų nebaigti iškart jį aprašius. Ir esmė ne tame, koks buvo festivalis. Esmė yra tame, koks buvo Švytėjimas. Nes jis, tai, o vaikyti, rimti reikalai. Nunešė viską, ką girdėjau šiemet. Bet susiimam ir apie viską nuo pradžių.

Spalio 13. Terry Riley & Co.

Į Terry Riley veržiausi, nes norėjau gyvai susipažinti su vienu iš didžiųjų klasikų. „Pačiu minimalizmo tėvu“, kaip jį pristato organizatoriai. Tik su tais minimalizmo tėvais… Lietuvoj, kur spjausi ten ant minimalizmo tėvo pataikysi, jais tituluojami tiek daug vyrų, nuo Nymano iki Glasso, kad gali sunerimti, kas per palaidas žmogus buvo minimalizmo motina. Bet grįžtam prie Riley.

Na ką, pirmas gabalas, kažkoks džiazas pianinu. O vargeli, nejaukiai muistausi kėdėje. Tokių dalykų šiais laikais nors vežimu vežk – mano neišlavinta ausis nemato skirtumo tarp to, kas atliekama Kongresų rūmų salėje, ir to, ką atlieka kas antras lietuvos džiazuojantis pianistas. Vėliau Terry Riley sūnus groja gabalą, kurį tėvą parašyti įkvėpė viešnagė pas vieną ispaną. Na taip, kūrinys sudėtingas, tikrai sudėtingas, vienu metu eina ir aukštos, ir žemos natos, ir kiek jų daug, ir visko ten… Klausai, įsivaizduoji, kokiu greičiu laksto Gyan Riley piršteliai, bet tik tiek. Vėl jokio unikalumo, dar vienas ispaniškai skambantis kūrinys gitarai. Vėliau girdėsiu ir tėvuko folkišką vokalą, ir aliuzijas į induizmą, o kartais garsas netgi pakryps link gero, bet visada viskas sugrįš prie smagiųjų džiazo improvizacijų bei „viską jau mačiau, viską jau girdėjau“ jausmo.

Kai klausau Glasso, jo kūriniuose girdžiu atpažįstamus Glasso bruožus. Kai klausai Arvo Part giesmių – ten irgi kažkas būdingo kompozitoriui. Tas pats ir su Reichu. Ir taip toliau. O Terry… Nu moka viską. Ir tą, ir aną, ir dar trečią, apžiojęs, ką tik įmanoma, bet dėl to ir išsibarsto, praranda unikalumą, nesigauna nieko įdomaus, negirdėto ir išskirtinio. Bent jau man taip atrodo. Soriūkas.

Spalio 27. New Era Orchestra.

Iš Ukrainos atvažiavusio orkestro koncertas kupinas audringų emocijų. Dirigentė graudinasi bent keletą kartų, graudinasi ir audringų ovacijų lydimas Jurgis Juozapaitis, kuris lipa ant scenos po savo kūrinio premjeros. O kur jau dirigentės padėkos prakalba festivalio organizatoriams? Epinis reikalas. Dirigentė varo machine-gun-rapping stiliuku, šimtasšešiasdešimššešiosžąsyssušešiaisžąsyčiais žodžių per minutę… ir vis tiek užtrunka gerą pusvalandį! Kalba rusiškai, nieko nesuprantu, bet matosi, žmogus dėkingas iš širdies. Vienu žodžiu, žmonių daug, emocijų daug, visko daug.

Tačiau man labiausiai patinka kiti dalykai. Pavyzdžiui, Tomo Kutavičiaus Mano Sergantis Langas. Būna tokių kūrinių, kurie prasideda lyg ir neypatingai, nėra juose ir labai kabinančių sąskambių, apskritai nieko, kas labai įsimintų. Tačiau tie kūriniai palengva, visai nepastebimai sukuria neįtikėtinai švarią meditacinę atmosferą. Galvoje atsiveria minčių srautas, šios lekia viena po kitos, bet pats to nepastebi, ir apskritai nieko nepastebi, kol staiga kūrinys baigiasi, lieki tylumoje, tada tarp plojimų, tada vėl tylumoje, vis dar sėdi pasimetęs ir galvoji – „velnias, kur aš buvau, kur pranyko tas paskutinis pusvalandis?“. Tik jautiesi tiesiog geriau nei prieš tai. Tai va toks buvo Mano Sergantis Langas. Terapinis. Tokių reta, bet jie labai geri. Panašiai nugrimzdęs buvau per vieną iš senesnių GAIDŲ favoritų, Hagos mušamųjų atliekamą Timber. Pirkau kompaktą, klausiau namie, patirtis nepasikartojo. Tokių dalykų reikia klausytis gyvai.

Dar įspūdį paliko Nymano koncertas klavesinui ir styginiams. Ne tiek dėl styginių ir klavesino kompozicijos, bet dėl solisto, grojusio klavesinu ir šio instrumento partijos tempo. Wow. Bičas su tokiais mikliais pirštais gyvenime gali daug ką nuveikti. Ir pradžiuginti, patikėkit, ne tik savo koncertų klausytojus. Sunku suvokti, kokiu tempu jis dirba, bet artimiausiais palyginimas, kad ir koks primityvus, būtų ventiliatorius. Pavienių sparnų nematai, o efektas yra. Ką, ne įspūdinga?

IMAG3862 (1)

Spalio 28. THEBESTESWOWMEGASUPERPOWERWOW

Neneigsiu, kad esu išsiblaškęs žmogus. Todėl per visą laiką, kai sprendžiau eiti į šį koncertą, kai keliskart tikrinausi, kada jis, ir net kai ėjau į jį, maniau einąs tiesiog klausyti choro Jauna Muzika grojamų Arvo Part kūrinių. Šio kompozitoriaus kūriniai yra kažkas netoli dangiško grožio, vienos dailiausių mano žinomų giesmių, su kuriomis, beje, susipažinau per vieną iš praėjusių GAIDŲ.

Todėl, pasibaigus pirmąjai koncerto daliai, braukiu grožio ir jaudulio ašarą ir einu aptarti įspūdžių su tėčiu ir sese. Dar nežinau, kad antra dalis koncerto dalis bus visai ne apie Arvo Part. Paplepam, pasijuokiam, šviesos išjungiamos, choras pradeda giedoti… Kiekvienas muzikantas pertrauką įkvėpti daro atskirai nuo kitų, todėl žiūrovai girdi tiesiog nepertraukiamą, pulsuojančią, vis intensyvėjančią, juos tai iš kairės, tai iš dešinės supančią giesmę.

„Pala pala, čia tikrai ne Arvo Part“ – pradedu suvokti, užsimerkiu ir pasineriu į patirtį. Įtampa vis kyla, balsų gaudesys staiga pripuola ir atsitraukia, pritykina palengva ir vėl atlėgsta, o tada žeme pradeda ristis elektroninis bosas. Lėtas, sunkus, visągriaunantis. Ausis užgula sprogimas, sėdžiu užsimerkęs, ir jaučiu į veidą pliekiantį uraganą, dūmų tumulus ir odą brozdinančias dulkes. Atrodo, kad mano kėdė yra vienintelė stabili vieta visoj Kotrynos bažnyčioj, tarsi viskas eina velniop atominiam sprogime. Taaaip, apie tai ir yra Justės Janulytės Švytėjimas. Apie sulėtinto ir ištęsto atominio sprogimo išgyvenimą. Iš arti. Ir jei po visko su tėčiu kvestionuosim kūrinio idėją kaip truputį banaloką, tai jo kompozicija, atlikimas ir paliktas įspūdis yra aukščiau kritikos. Visiškai nuneša. Ir vienintelis dalykas, ką sugebi pasakyti patirčiai pasibaigus, yra wow. O po to – „wow“. Ir galiausiai – wow, noriu išbandyti darkart.

Juste_Janulyte_-_Sandgalsses

Spalio 29. London Sinfonietta

Kažkada, labai seniai, tuose pačiuose Kongresų rūmuose klausiau, kaip London Sinfonietta groja Aphex Twin, Boards of Canada ir kitų rimtų elektronikos veikėjų kūrinius. Įspūdį paliko didelį. Gal todėl šįkart turėjau šiek tiek klaidingus lūkesčius.

IMAG3871

Koncertas prasideda nuo Nyman In C Interlude, bet šis nėra niekuo ypatingas – tiesiog dailus modernesnės klasikos pavyzdys. Vėliau eina daug Reicho, bet Reicho aš gyvenime jau ir taip daug girdėjęs. Kažkaip po praeitos dienos Kotrynos Bažnyčioje viskas skamba per daug žinomai ir įprastai, na taip – nieko naujo ir stebinančio. Senas geras Reichas. Ritmika, pasikartojimai, faina ir tiek.

Išvados?

Su Terry Riley prašoviau, klasikiniai koncertai buvo tokie, kokių ir vyliausi – įdomūs, tvarkingi ir reikalingi bendram išsilavinimui. Na, bet Kotrynos bažnyčia – ir Arvo Part dalis, ir Švytėjimas, buvo turbūt stipriausias šiemet aplankytas muzikinis reiškinys. Džiugu, kad pataikiau, labai džiugu.

Ir kaip visad baigiu fraze „laukiam kitų metų“. Nes gerai yra GAIDOS, rudenį praskaidrina kaip reikiant… Norėtųsi ir pavasarį ko nors panašiai įdomaus.

Bangos Koncertai Sūru

One Reply to “GAIDA 2015”

Leave a Comment

Your email address will not be published.