Miestas, kuriame gyvena žmonės, šlovindami jo merą. Black city egzistuoja tik vaizduotėj ir grotuvuose. Tai plokštė, liepianti nutilti besimaivantiems lengvabūdžiams. Tai tinkamas vyno kiekis savaitgalio metu, kai žinai, jog kita nuomos įmoka – tik už mėnesio. Tai – Matthew Dear ketvirtas studijinis albumas.
Honey pradeda muzikinę kelionę po tamsųjį miestą. Pirmom gaidom patalpina į tinkamą akmenimis grįstą kelią, kuriuo – nepaskubėsi. Pradžia, po kurios nereikia skubėt, nes žinai, jog toliau – tik saldžiau. Tik svarbu, kokiam mieste perki saldumynus. Autorius pardavinėja šokoladą su jelapenu Ghostly International parduotuvėj. Tai aštrūs, klasika apvilkti spygliai, lengvai raginantys šiurpą bėgti per kūną.
Matthew Dear nėra tas pats madingo minimal-techno žmogus, koks buvo nuo 2003. Prieš tris metus jis apėjo patefonus, paėmė mikrofoną ir parodė, jog jo baritonas kartu su funky experimentine dance muzika yra skaniausias kokteilis vakaro metu. 2007 metais išleistas Asa Breed nustebino gyvų instrumentų gausa, bei nuostabiom Elnio lyrikom. Jo garsinis menas primena Christopher‘io Nolan‘o vaizdinę kūrybą – lengvai prieinami gilūs darbai, kuriuos analizuojant randi gūdesnį meną už pateiktas gėlytes. Abu jie daugialypiai, parodantys, jog sugeba dirbti produktyviai ir žaviai.
Albumą sudaro 10 kompozicijų, kurios sudėliotos genialiai (taip, labai šlykštus žodis). Viso albumo struktūra lyg tiesės, nuolatos kylančios aukštyn. Ties centru – Soil To Seed, lyg leidžianti apsistoti kavinėje, kurios dienos pietūs – „viskas dar tik kils“. Visas albumas kvėpuoja romantika su zoologijos parko garsais. Iki tobulumo kiek trūksta, nes lengvai bauginanti kompozicija You Put A Smell On Me yra kiek užtęsta, gal lengvai monotoniška. Nors gal tokie trūkumai visą darbą padaro tiesiog natūralų.
Prieš tris metus, Matthew smeigė širdin su Midnight Lovers, šį kart – Juodojo Miesto kulminacija – 10`oji Gem. Tai – be abejonės viena geriausių šių metų dainų, kuri nusipelno bis`o. Ji – gražiausia vietovė, esanti šiame mieste stebint saulėlydį. Šiuo garso takeliu mes palydime vasarą. Santūriom šypsenom, tamsoj.
„All of these days into one… We can do the silence of the sun…“
fainai
Matthew visada mokėdavo pašokdinti keistų ritmų manevrais. Dėkui, kad apie jį priminei.
Su Matthew susipažinau neseniai ir nemoku tuo atsidžiaugti, nes jis toks visiškai mano atlikėjas, atrodo, kad jo muzika atitinka kiekvieną mano kūno kampelį ir skambėdama užpildo mane visą. Gal čia tik momentinis dalykas, nežinau. Bet kokiu atveju, labai faina, kad apie jį rašote. Linkiu, kad kažkam jis būtų toks pat šviesus atradimas ir teiktų tiek pat daug džiaugsmo, kaip man. Ir dar daugiau 🙂