„Ai! Dar viena fizinė praktika“, – pasakys įgudę jogos lankytojai. „Dar vienas šarlatanizmas“, – atsakys bet kokias dvasines praktikas atsisakantys pripažinti realistai-racionalistai. „Galimybė patirti dar vieną nuotykį“ – sumes psichinių patirčių vartotojai. „Praktika, kuri padės integruoti savo nepažintas puses ir geriau pažinti save“ – pamąstys psichonautai, žinantys, ko ieško, ir numanantys, ko tikėtis iš intensyvios pranajamos. Na bet apie viską nuo pradžių. Holotropinis kvėpavimas – tai kvėpavimo technika, kurios metu intensyvaus kvėpavimo dėka patiriama pakitusios sąmonės būsena.
„Non ordinary state of consciousness“, kaip ją įvardija holotropinio kvėpavimo tėvas – Stanislav Grof. Išeivis iš buvusios Čekoslovakijos, sėkmingo atsitiktinumo dėka atsidūręs stažuotis ir pasilikęs JAV. Šis psichologijos mokslų daktaras vienas pirmųjų psichiatrų pradėjo eksperimentus su LSD, kaip potencialiais vaistais, kurie galėtų padėti gydyti įvairius psichologinius sutrikimus, o taip pat taikė haliucinogenais paremtą psichoterapiją žmonėms, kuriems buvo diagnozuotos neišgydomos ligos, tam, kad padėtų jiems susitaikyti su mirtimi ir palengvinti kančias. (THE ULTIMATE JOURNEY: Counsciousness and the Mystery of Death, Stanislav Grof M.D, 2006).
1966 m. dėl dirbtinai sukeltų skandalų ir kelių vyriausybės PR veiksmų, JAV uždraudus bet kokius LSD tyrimus, Stanislavui Grofui neliko nieko kito, kaip pradėti keliauti ir ieškoti kuom galėtų pakeisti psichodelikus, idant toliau galėtų tęsti tyrimus neįprastų sąmonės būsenų srityje.
Aplankęs artimosios Meksikos apylinkes, su Amazonės džiunglių indėnais surūkęs taikos pypkę ir sudalyvavęs iniciacijos į šamanus ceremonijoje, nukeliavęs pas rišius į Indiją, aplankęs Tibeto vienuolynus, Stanislavas grįžo į Ameriką su nauju terminu ir „nauja“ vakariečiams kvėpavimo technika, kurią pavadino – Holotrophic breathing. Holotrophic reiškia “judėjimas link vieningumo” (iš Graikų ὅλος holos “visas” ir τρέπειν trepein “pasisukti ar nusikreipti į kažką”). Tiesa, vakaruose šiuo metu yra ir daugiau panašų poveikį turinčių kvėpavimo technikų, kurios buvo pristatytos atskirai kitų ieškotojų, kaip, pvz., Leonardo Orro (Leonard Orr) Rebefingas.
Teigiama, kad holotropinio kvėpavimo praktika turi teigiamą įtaką žmogaus psichikai ir padeda integruoti į pasąmonę išstumtas psichologines traumas ar kokius kitus įvykius, taip pat susidurti su savo baimėm ir sau nepažystamom savo asmenybės pusėm. Žodžiu po holotropinio kvėpavimo sesijų turėtumėte tapti labiau savimi nei buvote prieš tai.
Grofas teigia, kad holotropinis kvėpavimas taip pat yra raktas į pažinimą tų įvykių, kurių tradicinė psichoterapija neanalizuoja ir nepripažįsta kaip turinčių įtaką žmogaus asmenybei. Konkrečiai tai yra gimimo metu žmogaus įgyta emocinė patirtis. Daktaro teigimu, šios būsenos vaisiui užprogramuoja tam tikrą patirtį, dėl ko žmogus pasąmonėje gali užsiprogramuoti kažkuriam iš gyvenimo scenarijų (suvokimo matricų). Bėda ta, kad kai kurios matricos toli gražu nėra laimingo ir gražaus gyvenimo, kurio mes sąmoningai trokštame, pranašės, o destruktyvios programos pasąmonėje, ypač kai gimdymas nebuvo sklandus procesas, o mama nebuvo rami ir savimi pasitikinti ir pan.
Holotropinis kvėpavimas padeda išgyventi, pamatyti kitu kampu įvairias psichologines traumas, patirtas ir ankstyvoje vaikystėje ar paauglystėje, bei sąmoningai pakeisti jų suvokimą per darbą su savimi ir prižiūrint sertifikuotam asmeniui holotropinio kvėpavimo sesijos metu. Holotropinio kvėpavimo treneriu gali tapti bet kas – tam reikia pačiam praeiti intensyvius holotopinio kvėpavimo seansus, trenerio kursus ir išmokti dirbti su žmonėmis sesijų metu. Aišku geriausiai yra tada, kai tokias kvėpavimo sesijas veda dar ir žmogus su psichologo išsilavinimu ir psichoterapinio darbo patirtimi.
Jau kelis metus domiuosi Stanislavo Grofo veikla, parašytomis knygomis bei skaitytomis paskaitomis. Trūkumas tas, kad pats nesu praktiškai susipažinęs su holotropinio kvėpavimo technika ir noriu ją patirti.
Smagu, kad kaip tik šiuo metu tokia galimybė pasitaikė, nes į Vilnių atvyksta patyręs šios praktikos treneris, psichologijos mokslų magistras Gleb Smirnov (Глеб Смирнов), gyvenantis ir dirbantis Rygoje. Jis ves dviejų dienų holotropinio kvėpavimo sesiją. Glebas maloniai sutiko atsakyti į jam užduotus klausimus ir pasidalinti savo patirtimi bei įžvalgomis apie šią techniką. Gali būti, kad kai kurios mintys kartosis, tačiau nenorėjau išmesti nei vienos interviu dalies, nes man jis pasirodė vertingesnis vientisas – holotropiškas:
Suru.lt: Glebai, kaip Jūs atradote holotropinį kvėpavimą?
Gleb Smirnov: Greičiau jau jis mane surado. – Tai buvo įdomus ir neužmirštamas mano gyvenimo laikotarpis, pilnas mistinių išgyvenimų ir nuotykių savo vidiniame nepažintame dvasiniame pasaulyje. Tuo metu aš rimtai užsiėmiau Jogos praktika ir įvairiomis meditacijos technikomis. Kai kurie pažįstami ir buvę verslo partneriai palaikė mane „kvanktelėjusiu“ ar papuolusiu į kažkokią sektą. Tačiau man buvo tas pats, aš buvau laimingas ir pripildytas ekstaziško dieviškumo išgyvenimo. Kartais ši būsena trukdė ar, tiksliau pasakius, nedavė galimybės bendrauti su žmonėmis, bet tuo periodu man to ir nereikėjo. Būdavo, kad, einant per miestą be jokio tikslo, sutikęs kokį pažįstamą, aš stengdavausi nepastebėtas pereiti į kitą gatvės pusę ir pasislėpti kokioj tarpuvartėj. Tačiau, jei mane vis dėlto pastebėdavo ir pašaukdavo – aš pabėgdavau, bijodamas sutrikdyti vidinę tylą ir Dievo buvimo šalia suvokimą.
idomu