Kuniyuki Takahashi vaikšto nuogame mieste

Redaktoriaus leidimu dalinuosi albumu, kuris jau yra „pasenusi naujiena“. Kviečiu ją širdis priimti kiekvienam, kam patinka jazz.

2010 balandžio 5 dieną, Kuniyuki Takahashi išleido savo penktąjį didelį darbą, pavadintą Walking In The Naked City. Šio autoriaus kūrybą stebiu jau kelis metus ir jis nei kart nenuvylė. Tai muzika, kurios kokybe mėgautis gali visi, kuriems patinka gili muzika, nesvarbu ar prijaučiant dūdoms, ar nelabai. Kartais jam klijuojamos deep house etiketės nesiūlyčiau sekioti, nes tai tikrai nėra tai. Gal iš dalies, tačiau vistik ne. Paraleliai vedamas projektas Koss skirtas kitai autoriaus aistrai – minimalistinei ambient muzikai, kuri nesusilaukė nei itin didelio produktyvumo, nei klausytojų dėmesio.

Praėję po-pavardiniai albumai japoną apibrėžė kaip svajingos, gyvos, ramios muzikos, maišytos su sintetinėmis melodijomis, patalpintas į jazz rėmus, atlikėją. Jo nuostabus darbas All These Things [2007] neatsiejamas nuo gamtinės aplinkos, itin patartinas klausyti prie jūros. Pagal visą skambesį šią ir ankstesniąją kūrybą būtų galima sulyginti su St. Germain ar Kevin Yost. Tačiau atėjusi nauja plokštelė autorių atskleidžia kaip daugiau klasikinį, moderniai šnekant, Future Jazz’meną, kurio kūryba yra grindžiama klasikiniu bruožu – improvizacija. Visam albumui jis kviečia į pagalbą kitus Japonijos triūbininkus ir pūtikus, padedančius jam sukurti labai nuoširdų albumą, primenantį George Duke. Neneigsiu, kad šiuo albumu jis susiaurina savo gerbėjų ratą. Tačiau tik tuom, kad vis tobulėja ir lenda giliau į mišką. Taigi, kas nors kiek nemėgsta klasikinio skambesio, pusę kompozicijų atmes. Labiau elektroniniam skambesiui Kuniyuki Takahashi palieka antrąją albumo dalį, su keliais pakvietimais į šokių aikštelę (Storm ir Set Me Free), visa kitą kasnį atiduodamas lengvesniam downtempo mišiniui. Nors visas albumas sklando šiltose, neįkyriose, tačiau džiugiose emocijose, finišuojant į krūtines susminga Deliverance, skirtas skrajojantiems romantikams.