Freaks on Floor gyvena Life

Šiandien pasirodo naujas Freaks on Floor albumas Life. Jei antrą Hello Girls! nuo pirmo Freaky Wonder išleidimo skyrė 1,5 metų, tai trečio prireikė laukti daugiau nei 3 metus. Ar šitiek reikėjo? Skubu dalintis įspūdžiais.

Disclaimer! Iš Freaks on Floor viename albume tikiuosi bent vieno triuškinančio hito.

01. War is Over
Skubu spausti play ir girdžiu, kad frykai niekur neskuba. Hm… Na, taip, dainos apie karą visuomet aktualios. Bet anokia čia naujovė vaidinti čegevarą ir dainuoti apie idiotus-politikus. Juolab – revoliucijos idėjos retai derėdavo su vėžlio greičiu. Ir… pala, pala… Čia kas priedainyje? Vokoderis? Man jis visuomet asocijuojasi su Cher (geriausiu atveju su Sel). Ne, ne tokių rokerių aš laukiau. Ar tai Somovas jiems iškastravo rokenrolą?
Bet paklausykim toliau.

02. It’s My Way
„O čia jau beveik Palubenka“, – topteli besiklausant intro katukų ir paaukštinto balso. (Ir tik vėliau sužinau, kad posmus tikrai atliko Markas). Bet net jei priedainį sudainuoja Justinas – ši daina, tiek savo charakteriu, tiek aranžuote, yra visiškai Palubenkos repertuaras. Gitaros stygos tik minimaliai kabinamos priedainyje. Įdomu, bet labiau tiktų kokiam b-side’ui.

03. Evil Twin
Baladė akomponuojant klepui. Justinas vilku kaukia ir užduoda egzistencinius klausimus. Mintyse regiu šizofreniką Nikolsoną geriantį su savim filme Shining. Studijinė versija praktiškai nesiskiria nuo (prieš 2 metus matytos) atliktos gyvai. Na, tenka tenkintis tuo, ką turime. Bet gal jau dabar bus…?

04. Until the Morning
Ne, ne šį kartą. Čia Eddie Vedder kūreną pečių savo miško trobelėje ir, pritariant akustinei gitarai, žada mergaitei, kad ryte bus geriau. Gražiai… skambėtų Unplugged koncerte.

05. Feelings
Va, čia jau panašiau. (Tik perklausęs dar penkias albumo dainas suprasiu, jog šis kūrinys yra artimiausia to, ko tikėjausi) Senas Freaks on Floor skambesys, pabarstytas senovinių eighties sintezatorių klavišais (priedainyje) – triukas, kurį Somovas jau išbandė darydamas Pretender arba Give Me the Reason. Turi daugiausiai didelės dainos požymių (kokia pvz. buvo Freedom Peace & Me), bet vis vien neprismeigia iki galo. Bent jau ne iš pirmo karto. Antra vertus, reikia pagirti Justino songwriting’ą. Retas sugebėjimas keliais žodžiai perteikti esmę.

06. Rock ’n roll
Ne, chebra, tai tikrai ne rokenrolas. Greičiau – atchodai po jo. Kažkodėl prisiminiau 15 metų senumo Bi-2 gabalą. Anie irgi rokenrolino sraigės ritmu…
Užtat viršelyje pavaizduotas Karlas Marksas įgyja prasmę. No one’s older than rock’n’roll.

07. You
O-pa! Netikėtai greitesnis rimtas. Kojos pačios muša taktą, galva linguoja ir beveik juda klubai. Stebiuosi, iš kur Somovas moka šitaip elgtis su roku? Ir tik vėliau prisimenu, kad Leonas prisidėjo prie pirmo InCulto albumo (kol jie dar nedainavo su Rimiškiu, Ramanausku ir kitom sabakom). Beklausydamas „searching for Sugar Man“ eilutės klausiu Justino: „inspired by a movie?“ Tas atsako: „I am“. Šypsaus į ūsą ir pritariu uu-uuu-u.

08. Let Me
Oi, Palubenka vėl grįžo (perkeltine prasme). Jarutis stebisi pabudęs blaivas, galintis matyti ir iriasi maža valtele virš elektroninių Somovo bangelių. Žiovauju ir laukiu.

09. Home
Home dar lėtesnis, nei Let Me. Jis alsuoja trip-hop’ine atmosfera, ties priedainiu pasigirsta gitara (panašias anksčiau buvo galima girdėt pas Foals). Gabalui persiritus į antrą minutę – maloniai kutena įstoję žemi dažniai. Gabalas iš tų, kurie turi potencialą to grow on you. Jei dar, užuot sustoję ties trim minutėmis, pavyniotų iki penkių…

10. The End
Ir… taip, pabaiga. Ta proga – šekite jums valsą.

Reziumė? Mano paties lūkesčiai man vėl pakišo koją. Dar vieno No Country For OldMan ar Freedom Peace & Me čia nėra.

Kiek vėliau, jau vertinant blaiviai, kyla klausimas, ar Freaks on Floor taip norėjos sąmoningai, ar toks sterilumas – Somovo „įsikišimo“ rezultatas?

Grupės vokalistas teigia, kad: „Taip, norėjom išeit iš tos išankstinių nusistatymų a, dar vienas garsus, purvinas FOF albumas zonos ir padaryt kažką, ko nedarėm niekada“.
„Kaip dabar visa tai sugrosit gyvai?“, – klausiu.
„Teks penktadienį ateit į Tamstą“, – atsako.

Tam tikra prasme šis posūkis primena Radiohead viražą iš OK Computer [1997] į Kid A [2000]. Tik, savaime aišku, mąstai ne tie. Life – mažas ir jaukus albumėlis. Mažybinis daiktavardis čia – labai vietoje. 10 dainų sutelpa į 34 minutes. Apeliuoti į EP neverta, abu albumai prieš tai truko tiek pat.

Manau, Freaks on Floor nusipelno „geriausios pop grupės nominacijos“ M.A.M.A. 2015 apdovanojimuose. Tereikia persivadint į Meškiukai on Floor.

Siūlau iškeisti Wemblio tragediją į Tamstą ir… susitinkam prie baro?