Jim Butcher yra toks rašytojas iš JAV, jis 2000 m. pradėjo didelio pasisekimo sulaukusią urban fantasy seriją Dresdeno bylos. Ši serija sukasi apie burtininką Harį Dresdeną šių dienų Čikagoje. Tai pigi (nereikia bijoti šio žodžio), nepretenzinga, nuotykinė, pramoginė fantastika. Iš viso serijoje yra jau 14 knygų, o naujausia žadama ateinančią žiemą. Nusprendžiau su šia serija susipažinti ir aš, todėl perskaičiau tris pirmas knygas – Storm Front, Fool Moon ir Grave Peril. Pirmoje Hariui Dresdenui tenka grumtis su pamišusiu burtininku, antroje su vilkolakiais, o trečioje su vaiduokliais, vampyrais ir fėja. Nepasakyčiau, kad buvo labai įdomu, bet smalsumas sužadintas – man įdomu, kas nutiks toliau serijoje, todėl greičiausiai kada nors prie šių knygų sugrįšiu. Po kurio laiko. Kai pamiršiu, kad man vis tik nepatinka pagrindinis veikėjas ir kad trukdo nuolat aprašomi papai.
Pagrindinis veikėjas Haris Dresdenas iš pradžių pasirodo kaip didelis pretentious fuck – arogantiškas, sarkastiškas ir su baisiais hipsterio įpročiais. Tiesa, po kiek laiko prie jo pripranti, nes visų pirma, rašoma pirmu asmeniu (sunku nepriprasti prie pirmo asmens pasakotojo), o antra, paaiškinami kai kurių jo įpročių motyvai. Imi galvoti, kad gal jis visai ir nieko. Tai baigiasi su trečia knyga, kada suvoki, kad visgi dabar taip jau ir bus, toks rašytojo stilius, toks jau tas veikėjas sukurtas, ir nieko čia nepadarysi. O su papais yra taip: knygą sudaro daugiausiai vien veiksmas, kurį autorius atmiežia lengvais pamąstymais, stebuklingų gėrimų gamyba ir papais. Rimtai. Atrodo, kad rašytojui papai – iškalbingiausia moters dalis, išraiškingesnė net, tarkim, už akis. Pirmose dvejose knygose tai pernelyg nekliūna, šmėkšteli šen bei ten vienas kitas papas, bet štai trečioje jau ima erzinti ir verčia vartyti akis. Maždaug: ir vėl? Come on. Vos veiksme pasirodo moteris, autorius ima ir aprašo, kaip elgiasi jos papai. Pvz., susiūbuoja į šonus arba prisispaudžia prie palaidinės. Kartais pro rūbus ima kyšoti sustangrėję speneliai. Suprantu, kad daug kam, ypač Suru.lt, tie papai labai patinka, bet man, kai aš galiu juos bet kada pasičiupinėti, jie didelio žavesio nekelia.
Šiaip nereikėtų pernelyg peikti pirmų trijų knygų neskaičius kitų. Juk čia tik įžanga. Be to, visą seriją perskaitęs asmuo mane tikino, kad ties 5-6 knyga istorija smarkiai patamsėja (kas yra beveik lygu „pagerėja“). Reik manyt, galų gale paaiškėja, kas gi ten nutiko su Hario mokytoju, kurį jis besigindamas nužudė, ir moterim, kurios vardą išgirdęs herojus net susigūžia. Dar reik manyt, kad atsiranda koks nors arch nemesis. Taigi potencialo serijoje tikrai daug, o šios trys knygos – tik pamatai.
Šiaip nepažįstu nieko, kam galėčiau šią seriją rekomenduoti. Reikėtų, kad tai būtų asmuo, mėgstantis tokius serialus kaip Buffy the Vampire Slayer, Supernatural, Grimm, ir visai neturintis ką skaityti. Dar tai galėtų būti ankstyvas paauglys, kuriam pramuštų sarkastiški ir įžūlūs pagrindinio veikėjo atsikirtimai. Jei nesat nei vienas, nei kitas, šios serijos geriau neimkit.
