Apie draugystę ir … „babkes“

2010-01-09      6 KOMENTARAI  

baltnosiukas

Iš anksto pabrėšiu, kad tai labai plati tema, kuria prirašyta begalės knygų, tiek filosofinių, tiek ir grožinių. Aš rašau iš vienos galimos perspektyvos, galbūt tu perskaitęs, kažką galėsi pridėti nuo savęs… Mano perspektyva, tai 30-mečio šiuolaikinio meškino, nes juk reikia pripažinti jis skiriasi nuo to supratimo, kuris buvo 5-erių metų.

Nelengva rašyti apie draugus, kai jie artimi. Ir kai su jais sieja ne tik „toosai“ ir vakarėliai, ar virtualus bendravimas. Galiu sakyti, kad man pasisekė, nes tikrais draugais galiu vadinti kokia 10-12 žmonių esančių aplinkui. Sakau, kad pasisekė, nes anądien „Delfyje“ publikuotoje apklausoje 24% žmonių nurodė neturintys nei vieno gero draugo. KPŠ… aš pasakysiu. Aš kaip filosofinis meškutis labai nemėgstu statistikos, nes ji nuasmenina žmogų, padaro jį skaičiumi, tačiau man atrodo, kaip vis dėlto turėtų būti sunku gyventi neturint nei vieno draugo, ką sako 1 iš 4 žmonių.

Aš sakau, kad draugauti yra gerai, man asmeniškai draugystė, neskaitant švenčiamų gimtadienių ir vakarėlių yra neišsenkantis savęs pažinimo šaltinis, tiek daug „gerų“ žodžių esu išgirdęs iš draugų, kurie padėjo pamatyti save šiek tiek realesnėje šviesoje, nei žvelgiant žemyn „nuo savo juodojo žirgo“. Taigi, „draugai – kaip veidrodis“ man patinka.

Lietuviai turi tokią patarlę – „draugą nelaimėje pažinsi“ – mokė mus mokykloje. Aš geriau sakyčiau taip – ugdyk drąsą, valią, pažink save, mokykis gyventi, būti savarankiškas, nes kai reikės draugus pažinti nelaimėje, tai bus laibai didelis draugystės išbandymas, tiek tau, tiek draugams. Gerai, kai draugai yra geri, ir padeda vieni kitiems, bet kai prispaudžia rimta „bėda“, ar pasiveja praeityje padarytų (nepadarytų) sprendimų/veiksmų karma, ir dėl to, kad buvai finansiškai neišmintingas, tenka prašyti draugų pagalbos. Sakau, draugystės geriau nepainioti su „babkėmis“, nes teko girdėti istorijų, kaip kažkas prarado draugą paskolinęs jam 1000 litų, nes anas negrąžino. Ir iš tikrųjų, kaip yra sunku negrąžinti draugams skolos, nes ji vis tiek veikia santykius, bet baisiausia būna, kai pamąstai: „o jei negalėčiau grąžinti ne dėl to, kad nenorėčiau, o dėl to, kad negalėčiau, tiesiog taip susiklostytų aplinkybės“… Taigi, vaikai, – mokykitės gyventi savarankiškai, mokykitės finansų ir svarbiausia, nevartokite daugiau, nei ŠIANDIEN galite įsigyti, nes gyvenimas keičiasi, ir galite gauti gerą pamoką apie tai, kad „draugą – nelaimėje pažinsi“ 🙂 Draugystė + pinigai vienas didesnių išbandymų, kokį gali patirti ryšys tarp žmonių.

Ir tai man kaip žmogui yra šiek tiek keistas dalykas mūsų visuomenės santvarkoje, mūsų papročiuose. Kažkodėl man labiau patiktų bendruomeninė santvarka. t.y.:  „Turtas visų, vaikai visų, moterys visų, vyrai visų“. Ką tokiu atveju turime. Ogi turime N kartų saugesnę visuomenę, taip pat sveikesnę psichologiškai, ne tokią atskiriančią, skatinančia pasitikinėjimą kitais ir savitarpio apsaugos funkciją. Sutikite, tai kad šią funkciją perleidom nuasmenintai valstybei SODROS pavidalu, – not works. Visi tai matome… jei kuris vienas iš mūsų dabar netektų darbo, tai vietoj savo mokėtų minimum 1,5K-3K Lt. per mėnesį, kokius 10 metų, sakykim taip, „socialiai susiklosčiusių aplinkybių dėka“ gautų 650 lt./mėn. ir tai tik 9 mėnesius.) Kažkaip mokiausi matematikos mokykloje, ir čia man looks like „One sided deal“. Vis dėl to, aš esu iš tų žmonių, kurie mano, kad esamos sistemos griauti nereikia, galima sukurti alternatyvią sistemą, jei jau labai norėtume. Aldous Huxley savo knygoje „Sala“ tokią alternatyvą gana vaizdžiai aprašo (tiesa toji alternatyva vyksta pusiaujo geografinėje platumoje). Čia tą temą paliečiau neatsitiktinai, prieš gerą mėnesį „už jūrų marių“ iškeliavo mano geros dvi draugės, nes sektoriai, kuriuose jos dirbo šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus (architektūra ir transportas). Taigi, neturėdamos socialinių garantijų, kurių vaidmenį perleidom valstybei, jos buvo priverstos važiuoti į kitą šalį ieškoti ten pajamų šaltinio. Manau, kad alternatyva tam galėtų būti savotiški „draugų fondai“, kurie būtų pakaita SODRAI.

Pratęsiant mintį apie bendruomenes ir jų savi-apsaugą, aišku, kad Vilnius su jo 600’000 gyventojų, yra neįmanomai didelė „bendruomenė“. Bet ar tai atsitiktinumas ar dėsnis, kad rodos, kuo didesnė bendruomenė, tuo didesnis susvetimėjimas ir atskirtumas žmogaus viduje gaunasi… Aš manau, kad tai persiduoda ir bendravimui su artimais draugais, ir jis savotiškai primetamas aplinkos kurioje mes augame ir gyvename.

Ačiū tiems, kurie yra šalia manęs, ir yra šalia jūsų. Ar dažnai pasakote savo draugams, kad juos mylite? Ar daug jų dabar išvarė į Vakarus „laimės ieškoti“?. Įdomu, ar mus skaito, kas neturi nė vieno draugo? Gal galite pasakyti, kodėl taip yra, galbūt kažkam jų ir nereikia? O gal kažkas atsitiko, kad jūs „nusigręžėt“ nuo draugų, ar jie „nusigręžė“ nuo jūsų?… Tiek šiam kartui Baltnosiuko pasakų…

Pergamentai

6 Replies to “Apie draugystę ir … „babkes“”

Leave a Comment

Your email address will not be published.