Aušra Bardauskaitė: „Savo gyvenime nekeisčiau nieko“

2009-08-25      5 KOMENTARAI  

ausra1

Šio rašinio herojei paskambinome šeštadienį, šiek tiek po vidurdienio. Užsimiegojęs balsas išdavė, kad nors laikrodžio rodyklės jau nuskubėjo į antrą dienos pusę, mergina buvo pažadinta, tačiau ir po tokio mūsų akiplėšiškumo neatsisakė susitikti vienoje iš Saulės miesto kavinių. Pasijutome kaltais, todėl nedrąsiai išskubėjome į susitikimą. Nors buvome punktualūs, populiariausioje Šiauliuose susitikimų vietoje „prie gaidžio“ jau radome mūsų belaukiančią 21-nerių metų vieną geriausių Lietuvos žolės riedulininkių Aušrą Bardauskaitę.


Gimė: 1988-07-02 Šiauliuose

Mokykla: Lieporių vid. m-la

Universitetas: LKKA (2 kursas)

Klubas: Vilniaus „HTFC“


Žolės rieduliu būsimoji viena dabartinių Lietuvos rinktinės lyderių susidomėjo būdama 6 metų. Kadangi gretimame miegamojo rajono daugiabutyje gyveno (ir tebegyvena) trenerė Genutė Juodienė, nenuostabu, kad didžioji dalis kiemo mergaičių buvo suviliotos išbandyti moteriškiausią Šiauliuose sporto šaką. Pamačiusi vaikų rankose lazdas bei kietus kamuoliukus, į stadioną nuskubėjo ir Aušra. Deja, mergaitės dėl per mažo amžiaus nepriėmė, sukeldami didžiulį norą ir užsispyrimą būtinai patekti į treniruotes. Noras išsipildė vėliau, jau lankant mokyklą, kai trenerė pakvietė norinčias treniruotis mergaites. Aušra užsirašė viena pirmųjų.


Sulaukusi vos 17-os metų, sportininkė išbandė legionierės karjerą  ir metus žaidė Italijoje,  Katanijos „CUS Catania“ komandoje. Gimtinės ilgesį malšinti padėjo drauge į tą patį klubą vykusi komandos draugė Dovilė Jakaitė. Po metų 18-metė Aušra porą mėnesių žaidė Australijoje. Laikas, praleistas „NT Pearls“ komandoje, skriejo greičiau, kadangi Aušra ne tik žaidė, tačiau ir Lietuvos rinktinei talkinančio trenerio James‘o Young‘o dėka apkeliavo kone visą žaliąjį žemyną. Lauko riedulys mergina mėgsta labiau nei uždarų patalpų. „Ten geriau sekasi, salėje reikia būti labai  techniškiems, o lauke užtenka prasimesti ir prabėgti“, – tvirtina nedidukė, smulkaus sudėjimo sportininkė. Mes, pritardami linksime galva, tačiau mintyse, skubiai paskaičiavę savo akimis matytus Aušros įvarčius tiek salėje, tiek lauke, imame abejoti.

ausra5

Nepaisant treniruočių, nuolatinių varžybų Šiaulių miesto komandoje ar įvairaus amžiaus rinktinėse,  mokslai nenukentėjo. „Mokytis sekėsi normaliai“, – sako Aušra ir šypsodamasi priduria, kad  geriausiai sekdavosi etika. Mergina iki šiol geru žodžiu mini fizikos ir šokių pamokų mokytojus, kurie, žinodami apie moksleivės užimtumą, retkarčiais padarydavo nuolaidų. Mes, žinodami, kad jos 12-os klasės pažymių vidurkis siekė 9 balus, krapštomės pakaušį ir savų vidurkių bandome neprisiminti.


Per 13 metų, atiduotų sportui, Aušros namuose prisikaupė gausybė medalių ir kitų apdovanojimų. Kai jų buvo nedaug, daugkartinė Lietuvos čempionė juos kabindavo savo kambaryje ant  sienos, tačiau, bėgant metams, trofėjai ėmė nebetilpti, tad galiausiai buvo perkelti ir saugiai paslėpti dėžutėje. Pats brangiausias Aušrai – laimėtas šią žiemą Šiauliuose, Europos grindų riedulio U-21 čempionate. „Kadangi auksinis, be to, iškovotas Lietuvoje“, – su malonumu svaigias pergalės akimirkas savo žiūrovų akivaizdoje atsimena šviesiaplaukė lietuvaitė.

ausra6

To keisto virpulio širdyje, kai stovi aikštelėje ir mato Lietuvos vėliavą, sportininkė jau nebejaučia, nes kasmet tenka dalyvauti bent keliuose turnyruose ar čempionatuose. „Žaidi ir tiek“,  – trumpai ištaria viena geriausių šalies žolės riedulininkių, o ausyse, spėjame, skamba turbūt dažniausiai klausytu kūriniu šiemet priverstinai (dalyvauta 3-uose čempionatuose) tapusi „Tautiška giesmė“, kurios žodžius Aušra padeklamuotų net naktį prikelta iš lovos. Kaip ten bebūtų su tuo virpuliuku, tačiau ji visada  prisimena žaistas ir laimėtas rungtynes Bulgarijoje – pirmąsias vilkint Lietuvos (U-16) rinktinės marškinėlius.


Sportininkų karjeras dažnai sustabdo arba pritemdo traumos. Įprastų žolės rieduliui sumušimų ar mėlynių Aušra ir norėdama nesuskaičiuotų. Tačiau pastaraisiais metais riedulininkės kieme – juodas laikotarpis. Prieš porą metų, 2007 m. rudenį, vienos treniruotės metu nutrūko dešiniojo kelio priekinis kryžminis raištis. Praėjusių metų pabaigoje, ruošiantis Europos čempionatui skilo rankos pirštas. Viską vainikavo šiemet pavasarį dar kartą trukęs tas pats kelio raištis. „Pasikartojusios raiščių traumos buvo galima išvengti. Tačiau paskubėjau grįžti į aikštelę, nes labai norėjau į čempionatą Ispanijoje“, –  tyliai pripažino sportininkė. Norai išsipildė, tačiau nekantrumo lazda turėjo du galus. Mums buvo labai keista, kad traumuota riedulininkė šiemet su rinktine nuvyko ne tik i Romą, bet ir į Pasaulio jaunimo (U-21) čempionatą Bostone. Aušra tvirtina skausmo nejautusi, tačiau, vos pagalvojame apie jos laukiančią dar vieną operaciją bei ilgą reabilitacijos periodą, pradedame jausti kelio sąnarių maudimą.

ausra4

Pasaulio čempionate Lietuvos komanda dalyvavo pirmą kartą šalies žolės riedulio istorijoje. Mūsų šalies rinktinės sėkmė nelydėjo – lietuvaitės liko 16-os iš tiek pat dalyvavusių komandų. Paskutine vieta, pasak Aušros, taip pat galima didžiuotis, žinant, kiek pajėgių šalių į čempionatą nepateko iš viso. Puolėjos nuomone, Lietuva buvo pajėgi patekti į 10-uką, tačiau rungtynių pabaigose tiesiog pritrūkdavo jėgų, nes daliai žaidėjų tai buvo jau 3 čempionatas metuose. Nedžiugino ir teisėjų darbas: komanda praleido daug įvarčių iš kampinių, nes kai kurie teisėjai jų metu leisdavo blokuoti vartininkę. Toks blokavimas įprastai yra traktuojama kaip pažeidimas, o kamuolys atiduodamas besiginančiai  komandai.


Kelionė į JAV nebuvo labai maloni. Aušra, paprastai drąsiai keliaujanti visomis transporto priemonėmis, šįkart skristi labai bijojo, nes, kaip tyčia, pastaraisiais mėnesiai padaugėjo naujienų apie katastrofas patyrusius lainerius. Sėkmingai atskridus, baimė dingo. Čempionato rengėjams ji jokių priekaištų neturi, viskas buvo amerikietiškai tikslu ir tvarkinga. Retais laisvadieniais merginas „šefavo“ vietos lietuviai. Pirmojo metu, vaikščiojant, plaukiant amfibija, bei, pakilus į dangoraižio viršų, iš paukščio skrydžio jos apžiūrėjo Bostoną, antroji laisva diena praleista Niujorke, kur komanda apžiūrėjo pagrindinius Manheteno simbolius: Laisvės  statulą, „Ground Zero“ (buv. Pasaulio prekybos centras), reklamomis mirgantį Times Square ir t.t.  Mergina aplankyti Niujorką norėjo kur kas labiau, nes ten filmuojamas vienas mėgstamiausių Aušros serialų „Seksas ir miestas“.

ausra3

Grįžusi į Lietuvą Aušra pagaliau gali džiaugtis atostogomis, kad ir trumpomis. Nors jas šiek tiek gadina rūpesčiai dėl gyvenamosios vietos būsimaisiais mokslo metais, tai netrukdo leisti laisvalaikio su draugais, klausytis muzikos, rankose laikant mėgstamos rašytojos Sandros Brown knygą, sekti veikėjų gyvenimą seriale „Grei anatomija“, mėgautis mamos gaminamu maistu ar tiesiog pamiegoti. Beje, prie viryklės ji nėra retas svečias, be to, ten sukiotis visai sekasi, bent jau taip tvirtina daugiau nei metais vyresnė sesė Vaida. Svečius Aušra vaišintų savo firminiu patiekalu – lazanija. Mes ryjame seiles ir kukliai tikimės kada nors jos paragauti.


„Tragiška situacija. Kokia daugiau gali būti, jei yra vos dvi normalios komandos?“ – surimtėja mergina, antrą sezoną atstovausianti Vilniaus „HTFC“ ekipai, kai paklausiame apie Lietuvos žolės riedulio situaciją. Svarbiausia problema, jos nuomone, yra ta, kad federacija nekreipia dėmesio į riedulio reklamavimą. Pavyzdžiui, vyrų krepšinio rinktinės reklamų, informacijos apie tai, kad ši važiuos į čempionatą Lenkijoje – daug, o kai Šiauliuose vyko Europos čempionatas, skelbimus klijavo pačios riedulininkės. Apie sunkią padėti šalies klubuose net kalbėti neverta, todėl Aušra žavisi tokiomis riedulininkėmis, kaip „HTFC“ vartininke Rasa Čepiene, kuri ir perkopusi per 40 metų ribą vis dar tebežaidžia. Negana to, demonstruoja paties aukščiausio lygio žaidimą ir įvairiuose turnyruose tebepelno geriausiai vartininkei skirtus prizus.

ausra7

Pati Aušra tiek ilgai žaisti riedulio neketina, tačiau tikisi, kad ir po kokių 20-30 metų nebus atitolusi nuo sporto bei dirbs su juo susijusioje sferoj. “Negi veltui dabar studijuoju turizmo ir sporto vadybą?“ – skuba mus nuraminti, pamačiusi kiek nustebusius žvilgsnius bei primygtinai prašo parašyti, kad tai ne treniravimo sistemų studijos. Apie turtingą vyrą, šeimos dydį, svajonių namus 21-erių metų riedulininkė nekalba. Pavyksta sužinoti tik tai, kad žaisdama savo vaikų į rungtynes nesivestų. Tačiau jei šie vėliau užsinorėtų paimti lazdą į  rankas, tikrai nedraustų, nors mieliau nukreiptų savo atžalas į teniso ar tinklinio pasaulius.


Norite pamatyti Aušros šypseną ar bent ugninį žalių akių žybtelėjimą? Užsiminkite apie Jorkšyro terjerų veislės šuniukus. Tai – dabartinė merginos svajonė. Vaikystėje auginusi tik žiurkėnus, šiuo metu ji daug ko nepagailėtų, kad gautų mažą ir „labai fainą“ lojantį keturkojį. Gerbėjai, sukluskite! Tuo tarpu, mes atsiminę, kad dar viena Lietuvos rinktinės narė Jūratė Juodytė naktimis sapnuoja biglių veislės šunis, pradedame naršyti wikipediją, bijodami ateityje pasirodyti neišprususiais šuniškuose reikaluose.

ausra2

Tema apie šunis buvo paskutinė. Valanda prabėgo greitai ir smagiai. Matydami ant Aušros dešinės rankos dilbio vidinės pusės žvaigždės tatuiruotę, galime tik gailėtis, kad jaunos, gražios ir talentingos Lietuvos žolės riedulio žvaigždutės yra nepelnytai pamirštos. Tokios kaip Aušra Bardauskaitė, kurios “savo gyvenime nekeistų nieko”.

Prakaitas Sūru

5 Replies to “Aušra Bardauskaitė: „Savo gyvenime nekeisčiau nieko“”

Leave a Comment

Your email address will not be published.