a-ha Trakų pilyje

a-ha – kaip Sel, vis negali atsisveikinti.
2010-ais jie lyg ir bandė tai padaryti su lietuviška publika Siemens arenoje. On a high note. Bet, matyt, nebuvo pakankamai high. Tad po penkių metų grįžo. Su nauju albumu. Ir, žinoma, turu.

Šio renginio organizatoriai teigė, kad „koncerte „A-ha“ pristatys naujausią albumą „Cast In Steel“ ir atliks visus geriausius hitus“. Nesu tikras dėl minėto teiginio antros dalies, bet iš Cast In Steel [2015] sugrojo lygiai nulį dainų.

Sisters On Wire – neblogas pasirinkimas apšildančiųjų rolei. Mano skoniui Lemon Joy būtų tikę dar labiau, bet, suprantama, jie kainuoja brangiau. O pvz. kokie The Roop, ko gero, skirti kiek jaunesnei auditorijai. Prieš a-ha reik kažko labiau infantilaus ir straight-forward, kad nereikėtų galvoti.

Norvegai scenoje pasirodė penkios po 21:30. Lydimi šešių kviestinių muzikantų: būgnai, bosas, klavišai, du smuikai ir violončelė. Pradėjo vangokai bei… taip ir neįsibėgėjo. Pagrindinė trijulė smarkiai paveikta laiko. Ypatingai tai jaučiasi ant Morteno (58 m). Jei prieš aštuonis metus Vilniuje jis dar buvo kiek gyvybingesnis, tai ant Trakų pilies scenos atrodė taip, lyg stengėsi taupyti kiekvieną energijos lašą, neatlikdamas bereikalingų judesių ir tik kartais užtraukdavo nuoširdžiau, lyg norėdamas pasakyti „dar galiu, kai noriu“. Panašu, kad net plastinės chirurgijos specialistai nevisagaliai. Beliko tik atidirbtas žandų judėsiukas šypsenai pavaizduoti. Natūralu, kad daugiausiai su publika bendravo Magsas (55 m). Tuo tarpu Polas (56 m.) kaip visuomet tyliai brūžino gitarą ir stengėsi būti mažiausiai matomas. Visiems trims ant kaktų buvo parašyta „mes čia tik dėl babkių“.

Nepaisant išankstinio pasyvumo jiems gavosi vidutinio bjaurumo koncertas. Ties savo mylimiausia daina net pamaniau, kad visai geras (gal dėl to, kad apšvietimas kartais buvo toks minimalistinis, kaip per Nine Inch Nails). Bet toks jausmas aplankė tik The Sun Always Shines on TV metu. Hunting High and Low metu Mortenas vėl norėjo publikos pritarimo. Ko gero, pamiršo, kad kaip ir Vilniuje, tiek žodžių nieks nežino, tiek pati daina per sudėtinga (mes juk ne kokie britai).

Publika: jei Vilniuje buvo koncertas tiems, kaip 40+, tai Trakuose buvo labiau panašu į 50+. Nieko nepadarysi, nostalgija – stipri emocija. Ir, pasirodo, niekas netrukdo, nei pirmadienis, nei didelė lietaus galimybė. Džiugu, kad organizatoriams pavyko viską parduoti ir tuo pačiu kiek liūdna, kad mūsų publikai užtenka tik tiek. Kita vertus, gali būti ir blogiau. Pvz. prie pat pilies, ant tvoros kabėjo tentas, reklamuojantis Ilja Vatkin koncertą Palangoje. Khm… ar ir jūs su klaida perskaitot šio atlikėjo pavardę?

Tuo tarpu a-ha išvažiavo į Latvija, kur Sigulda pilies scenoje antradienį atliko tokį patį setlistą. Esu įsitikinęs, kad ketvirtadienį estai gali to paties tikėtis Tartu.

Grojaraštis:
01. Cry Wolf
02. The Blood That Moves the Body
03. Minor Earth Major Sky
04. Lifelines
05. The Weight of the Wind
06. Crying In The Rain
07. Foot of The Mountain
08. Analogue
09. Train of Thought
10. Stay on These Roads
11. Sycamore Leaves
12. Manhattan Skyline
13. Hunting High And Low
14. I’ve Been Losing You
15. The Sun Always Shines on TV
—
16. Scoundrel Days
17. The Living Daylights
18. Take On Me