Atsisveikinome su a-ha Vilniuje

2010-11-03      3 KOMENTARAI  

Foto: Martynas Nostra


Vakar nauja ir mažai žinoma (taksistams) norvegų grupė a-ha koncertinio turo Ending on a High Note rėmuose buvo užsukusi į Vilnių atsisveikinti.

25 metai veiklos užnugaryje ir solidus pardavimų bagažas muzikos industrijos statistikoje – tiek prireikė trims bičiukams iš Norvegijos, kad galutinai įgrįstų vieni kitiems. Bet pradžioj apie mūsų žvaigždę. Apšildančią.

Šiek tiek po aštuonių scenoje atsidūrė viena Jurga. Kaip tai atsitiko – liko nepastebėta, nes atgal ją tikrai išnešė ant rankų (susilaužius koją gal?). Ko gero staigmena turėjo tapti tai, jog mūsų gulbė (netikėtai) atliko blondines iš Malholando Kelio sugraudinusią dainą. Originalui neprilygo (mano galva Jurga kiek skubėjo), bet vis tiek malonu. Prisijungus bandai (Romui Rainiui taip pat) dainininkė atliko dar 7 dainas (~35 minučių programą). Man – ne fanui, buvo visai ok, tik gal ne vietoj. Lemon Joy čia būtų tikę kur kas geriau. Tas pats folkloras su pretenzija į meną, kaip ir kompaktuose. Merginoms, mačiau, patiko. Tik keliose vietose pramušė sintezatorių solo, kurie nebuvo girdėti albumuose. Tikriausiai reiktų padėkoti Mariui Leskauskui?

Grojaraštis:
01. Llorando
02. +37°
03. (sorry, nepažinau)
04. Rykliai ir vilkolakiai
05. Running
06. Instrukcija
07. 5th Season
08. Aukso pieva

[nggallery id=240]

Šiek tiek po devynių šviesos prigeso. Dar kartą teko įsitikinti, kad Suru.lt logotipas šiuo metu yra labai populiarus, abiejuose scenos pusėse puikavosi šešiakampiai koriai (taip jau darė tiek Silence Family, tiek Muse). Užsidegė scenos prožektoriai. Pamaniau: „kaip pigu… banalybė“. Išsigandau, kad tai bus vakarėlis „tiems, kam per 40“. Bet vos sužibėjus ekranui – dvejonės išsisklaidė. Pirmieji scenoje – kviestinis būgnininkas su klavišininku. Tokie „patyrę“. Logiškas pasirinkimas, kad kokie jaunikliai neužgožtų senstelėjusių trio narių. Patikrintas ėjimas. Depeche Mode irgi taip daro. Antraip ir atrodytų nesolidžiai.

Pradinis įspūdis (po kokybiško ekrano) buvo dar labiau sustiprintas, kad pradėjo nuo geriausio kūrinio – visų televizijų svajonės. Mano favoritė. Didinga įžanga. Ir skruzdėlės po oda. Touch me. How can it be?

Toliau – keli senesni kūriniai į trasą. Veteranai (tikriausiai galiu sau leisti juos taip vadinti, Magsui – 48, Polui – 49, o Mortenui neseniai sukako 51) demonstruoja neprastą formą. O technologijos papildo vaizdą: puikios vaizdo projekcijos + realaus laiko transliacijos ir papildomi efektai. Ir nemaniau, kad taip neilgai teks laukti Stay On These Roads. Tokia šilta, melodinga, užbrandinta, išnešiota, angeliškas balsas ir banguojanti jūra bei krentančios žvaigždės fone, mmm… Pasigrožėkite.

Toliau klavesinas iš Manhattan Skyline (su nutolusiu wave goodbye megafone) ir ta baisiai pažįstama daina kur kažkas high ir low… Nu vieni hitai, aš tau sakau. Gabalo pabaigoj Mortenas užsimanė, kad publika jam padainuotų. Durnas gal?? Kur mes jam ištrauksim tokias natas? Bet pasirodo ne taip prastai skambėjo tas there’s no end to lengths I’ll go atliekamas žiūrovų. Daugiausia – merginų dėka, aišku.

O ko dar vertas šviežias The Bandstand? Geriausias gabalas Foot of the Mountain [2009] albume definitely. Kaip legendiniais Speak & Spell [1981] laikais.

Norvegai tęsė su naivokomis banginių paieškomis. Nepaisant visų bulvarinės spaudos rašinėlių apie trijulę plėšančius neapykantos jausmus – skandinavai atrodė draugiški vienas kitam, beveik galėjai matyti pagarbos aureolę virš kiekvieno. Profai, nieko nepridursi. Ir pinigai čia, ko gero, ne esminis faktorius. Jautėsi, kad a-ha nuoširdžiai nori deramai atsisveikinti su gerbėjais.

Šitoj vietos iš dangaus nusileido kankorėžio formos šviestuvų rinkinys. Suprask, dabar bus rami dalis. Akustiškai sugrojo tris gabalus, kurių tarpe buvo drugelis-drugelis ir Crying In The Rain (gal padėsite, čia netyčia ne Culture Beat koveris?). Gaila dėl šių dviejų, nes gražios aranžuotės buvo originaliose versijose. Gaila švaistyti akustiškiems numeriams.

Toliau – naujesnių kavalkų fejerverkas: Minor Earth Major Sky, Forever Not Yours, Summer Moved On (bliam, su tuo balsu jam tik Ave Maria dainuot), Foot Of The Mountain. Ir… pertrauka, mineralinio atsigerti.

Dar 3 numeriai bisui, nuoširdus atsisveikinimas ir tai, dėl ko susirinko daugelis „virš 40“ auditorijos (iš tų, kur nespėjo kažkada išgirsti Žalgirio stadione).

Ko gero tenka sakyti, kad koncertas maloniai nustebino. Jei reiktų lyginti su Pet Shop Boys kažkada toj pačioj arenoj Fundamental [2006] albumą pristatančiu koncertu, tai šis pavyko dar geriau.

Grojaraštis:
01. The Sun Always Shines On T.V.
02. Move to Memphis
03. The Blood That Moves The Body
04. Scoundrel Days
05. Stay On These Roads
06. Manhattan Skyline
07. Hunting High And Low
08. The Bandstand
09. We’re Looking for the Whales
10. Butterfly, Butterfly (The Last Hurrah) acoustic
11. (Seemingly) Nonstop July acoustic
12. Crying in the Rain acoustic
13. Minor Earth Major Sky
14. Forever Not Yours
15. Summer Moved On
16. I’ve Been Losing You
17. Foot Of The Mountain

18. Cry Wolf
19. Analogue (All I Want)
20. The Living Daylights

21. Take On Me


Performansas: 9/10
Garsas: 8/10 – taip, taip, netikėta; dar neteko taip skaniai klausytis „skarbonkėje“.
Šviesa: 8/10
Trukmė: 9/10 – valanda pem
Kaina: 99 Lt-200 Lt
Alus: 6 Lt
Gražių merginų: daugiau būna įprastoje diskotekoje

Bendras: 9/10

[nggallery id=241]

Bangos Koncertai Sūru

3 Replies to “Atsisveikinome su a-ha Vilniuje”

Leave a Comment

Your email address will not be published.