Kas tas Jerofejevas, kas čia per knyga? Pirmąkart apie Maskva – Petuškai  išgirdau dar seniai, bet niekaip negalėjau rasti. Nei tarp senų knygų, nei bibliotekose. Nelabai ir ieškojau. Tiesiog ji buvo mano sąraše „turėsiu“. Apie ją kažkas kalbėjo kaip apie itin juokingą alkoholinę istoriją, kurią būtina perskaityt kiekvienam… Ėėė… Nežinau, kaip čia pasakyti be ironijos. Išgėrinėjančiam, gal taip bus geriausia.

Įsidėmėjau. Mėgstu paskaitinėt apie visokius nevykėlius, nelaimėlius, degradus ir taip toliau. Aišku, pamiršau ir autoriaus pavardę, ir knygos pavadinimą, bet žinojau, kad pamačius knygą pažinsiu. Ir pažinau. Kažkur užtikau straipsnį, kad bus ar ką tik buvo išleista tokio autoriaus knyga štai tokiu pavadinimu. Užsukau keletąkart į knygynus, bet neradau. Buvau pamiršus, kaip tas kaimas vadinas. Žodžiu, čia buvo ilgai laukta knyga.

Ji apie tokį Veničką ir apie jo kelionę į Petuškus. Kas tas Venička?

Venička – klasikinis nuliūdėlis, nelaimėlis, skausmelis. Kodėl Venička liūdi? Nes pasiligojusi jo siela. Kitiem, jo žodžiais tariant, taip būna, jeigu ima ir numiršta reikalingiausia pasaulyje būtybė. O Veničkai šitaip – nuolatos! Tai ir geria Venička. Ne šiaip geria, nes tingi, o geria, nes kitaip negali. Pasaulio sielvartas Veničką apėmęs. Aš kitaip tai vadinu, sakau: kosminis siaubas. Klausia gydytoja, o tai kaip, jeigu balais kosminį siaubą matuotume, tai kaip tau dabar, po šitiek metų, kaip? Gerai, sakau. Nei kosmosas, nei siaubas. Pataisėt.

Taip ir Veničkai reiktų. Bet anas apie psichiatriją griežtą nuomonę turi. Sako: „Aš ne kvailys, aš suprantu, pasaulyje dar yra psichiatrija, yra transgalaktinė astronomija, yra!“. O paskui priduria: „Verčiau palikime jankiams transgalaktinę astronomiją, o vokiečiams – psichiatriją.“ Ir telieka Veničkai gerti. Geria Venička, daug geria.

Žino, kad negerai daro, bet ką padarysi? Širdis byloja: „Eik, Venička, ir prisigerk. Stokis, eik ir prisisprok kaip kalė“. O protas priešgyniauja: „Ne, Jerofejevai, tu nesistosi, niekur neisi ir negersi nė lašo“. Visi žinom, kas visada laimi. Reikia, kad išvis net mintis nekiltų, tada ir širdžiai nebus ko šnekėti.

Su daug kuo Venička šneka, ne tik su širdim. Pavyzdžiui, su angelais. Bet tie angelai pusiau kaip širdis. Ragina išgerti. Dar gaili Veničkos, kad jam taip negera. O Viešpats, kai į jį kreipiamasi, tyli. Šėtonas – kalba. Sako: „Sutramdyk dvasios polėkį – palengvės. Sfinksas, Ponto karalius Mitridatas. Kas tik nešneka su Venička, kai jam gerai pavažiuoja.

O važiuoja Venička į Petuškus. Iš Maskvos į Petuškus. Ko jam ten reikia? Šaiposi Venička iš savęs ir todėl kalba apie Petuškus itin lyriškai. Petuškuose išsigelbėjimas ir džiaugsmas. Ten paukščiai nenutyla nei dieną, nei naktį, ten nei žiemą, nei vasarą, nenuvysta jazminai. Gimtoji nuodėmė niekieno neslegia… Ten gyvena mylimiausia tarp šliundrų, baltapūkė velniūkštė. Rudos blakstienos, liūliuojančios formos, kasa nuo pakaušio iki subinaitės. Bet yra dar ir jis – Veničkos kūdikis, putliausias ir romiausias iš visų, jis pažįsta raidę „j“. Kas iš mūsų, klausia Venička, būdami trejų metų pažinojom raidę „j“? Mes ir dabar, anot Veničkos, žmoniškai jos nepažįstam. O kūdikis pažįsta. Tai kaipgi ten nevažiuosi? Tik tai, kaip užsimena angelai, Venička jau ne pirmą savaitę pasigeria pakeliui ir į Petuškus nenuvažiuoja…

Smagi tokia poema. Erdvė matuojama traukinio stotelėmis, laikas – alkoholio vienetais. Praėjęs  vakaras, kurį Venička bando prisiminti, prisimenamas pagal atskaitos taškus – alkoholio taureles ar bokalus, ar kokia talpa ten būtų pasitaikiusi. Daug gerų istorijų – apie individualius brigados grafikus, apie žagsulį, apie tai, kaip Venička į Sorboną stojo, apie tai, kaip traukinio kontrolieriui mokama gramais už kilometrą, o ne pinigais. Kaip buvo organizuotas karas su Norvegija. Yra ir naudingų (?) kokteilių receptų („Kanaano balzamas“, „Komjaunuolės ašara“) su politūra ar vabzdžių naikinimo skysčiu. Po tokių kokteilių „žmogus tampa toks dvasingas, kad galima prieit ir visą pusvalandį iš pusantro metro spjaudyti jam į snukį, o jis nieko tau nesakys.“ Tiesą sakant, nežinojau, kas ta politūra. Ne tas mano amžius, matyt, kad žinočiau. Kas yra šankeris, irgi nežinojau, pagūglint reikėjo. Ne tas amžius, tik jau ne mano, o skaičiuojant nuo Kristaus gimimo. Šankeriai šiais laikais nepopuliarūs, nuo jų lengvai ir anonimiškai pagyjama.

Juokinga, bet ir graudu tuo pačiu. Juokinga, graudu, o paskui gauni skuduru į snukį. Savijauta baigus knygą – tarsi šuniuką kas būtų užmušęs, tikrai. Jerofejevas apie sako knygą sako, kad ją parašė „jokių pretenzijų neturintiems 7-8 savo draugams, kad šie galėtų dešimt puslapių pasijuokti, o vėliau aštuonis puslapius nuliūsti ir susimąstyti“. Nuliūsti – tai jau tikrai gerai pasakyta.

Žanro knygoj nesugaudysi. Kaip sako 81 puslapy Venička: „Velniai žino, kokio žanro aš pasieksiu Petuškus…“ Filosofinės esė, memuarai, eilėraščiai proza… Detektyvas, mistika. Keiksmai. Viskas labai gražiai lyriška, bet su keiksmais. Taip gera skaityti. Pamatai žodį „chujova“ – ir gera, saldu viduj pasidaro.

Autorius, Jerofejevas, galiausiai taip ir neprasigėrė, nes mirė nuo gerklės vėžio, o ne kepenų cirozės. Galima sakyt, prasirūkė, o ne prasigėrė. Bet pabaiga vis tiek gal nėra jau tokia ir bloga, juk jis rašė, gyveno su žmona ir taip toliau. Matyt, svarbiausia mokėti, kaip autorius vienam interviu sakė: „vienu metu ir matyti gėrimo prasmę, ir mėgti sudėtingą muziką, ir domėtis Namibijos reikalais.“

Visą knygą, manau, galima sutalpinti į šią frazę: „Visi alkoholikai išgelbėti – ant tų svarstyklių atodūsis ir ašara nusvers godumą ir piktą valią.“

Knygos Pergamentai Sūru

6 Replies to “120 kilometrų alkoodisėja”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *