VIZUΛLINIΛI SRΛUTΛI – įrašų ciklas, kuriame post-žurnalas Sha:▽:Ah apžvelgia labiausiai dėmesio vertus hypnagogic pop, chillwave, underground hip-hop, indie r’n’b, beats ir post-punk video klipus.
Metų pradžioje SHA:▽:AH turėjo progą pakalbinti vieną mėgiamiausių muzikinių klipų režisierių – čilietį Diego Barrera. Jo vardu buvo pažymėti tokie darbai kaip Mater Suspiria Vision – Seduction Of The Armageddon Witches ir Jim Jarmusch & Jozef Van Wissem – The Sun of the Natural World is Pure Fire. Beruošiant naujuosius Vizualinius srautus iš režisieriaus gavome gerų naujienų – gimė Diego kolaboracijos su vasarą Lietuvoje viešėjusiais Lebanon Hanover darbas – klipas Hall of Ice. Naujas klipas, kaip ir dauguma autoriaus kūrinių, pasižymi trapiu jautrumu ir magiškais žaidimais su simboliais.
Jau daugiau nei prieš du metus išgirdome, kad viena garsiausių dream-pop grupių Mazzy Star beveik po dvidešimt metų tylos vėl planuoja atsikurti. Iki paskutinių savaičių mus buvo pasiekęs tik vienintelis singlas Common Burn, po to vėl tyla, kuri pagaliau pasibaigė su naujuoju Seasons of Your Day albumu ir kartu pasirodžiusiu singlu California. Jausmas toks lyg tie ilgi metai nebūtų praėję, vaizdai atrodo lyg jau buvo matyti 90aisiais, kai būdamas vaikas žiūrėdavai MTV. Tiktai Hope Sandoval akys tapo daug brandesnės ir moteriškesnės.
Garsiosios experimental folk sesutės CocoRosie, atsisakiusios prodiuserių ir režisierių pagalbos, pačios susuko savo muzikinį naratyvą Gravediggress. Klipe brazilų choreografijas Biño Sauitzvy ir kaukėtą duobkasę vaidinanti sesių mamytė pasakoja istoriją apie vienišą atskalūną klouną. Video darbas, kaip ir muzikinė CocoRosie kūryba, nevengia lo-fi ir trashinių elementų, kurie susijungia į gražų ir daugiasluoksnį naratyvą/skambesį.
Jau rodės, kad visas seapunk pseudo-žanro ažiotažas galutinai išblėso, ypač kai vasara iš šių veikėjų nieko gero ir naujo neišgirdome. Tačiau atšalus orams ir pasibaigus maudymosi sezonui jūrinių pankų krikštatėvis Ultrademon parodė gyvybės ženklus. Nors seapunk mikro-žanras vargu ar apskritai turėjo tokį dalyką kaip savo skambesį, tačiau hip-hop rimai tikrai nebuvo jo dalis. Tad Automatic galima vertinti kaip visai įdomų ir gaivų eksperimentą šiame internetiniame judėjime.
Brian Eno kolega prodiuseris Jon Hopkins, norėdamas atgaivinti savo metų pradžioje pristatytą kūrinį Breathe This Air, užverbavo Purity Ring balsą Megan James. Šią kolaboraciją vainikavo ypatingo grožio vaizdo klipas, pasakojantis apie jaukią vienatvę, atsiskyrimą ir netikėtą viso to pabaigą.
Savu laiku mačius gerą dozę kokybiškų (ir dar daugiau ne visai tokių…) gotikinių klipų, tamsiųjų vaizdų skonio receptoriai jau būna gerokai atšipę. Tačiau amerikiečiai Bestial Mouths sugebėjo juos tiesiog užlieti klampia ir kraupia juodąja mase. Stiprus emocinis užtaisas vidurnakčiui prieš miegą.
Įrašų kompanijos TRI Angle Records globojami projektai buvo laikomi vienais iš witch house pradininkų, tačiau jie pasižymėjo daug brandesniais beats garsais ir kartais sąmoningai nesitapatino su šiuo žanru. Tie laikai praėjo ir paskutiniu metu TRI Angle Records pajudėjo kita kryptimi bei pradėjo globoti tamsaus ambieno ir trip-hop projektus. Kompanija yra užsitarnavusi savo vardą ir labai malonu matyti, kai minėtų žanrų atlikėjai gauna dėmesio iš pačių Pitchfork. Naujausias TRI Angle globotinių vaisius – debiutinis Forest Swords klipas.
Gal norite pakalbėti apie savo vaikystės traumas? Be abejo, daug smagiau yra išgirsti kitų. Apie jas papasakos skandinaviško skambesio olandai Klarälven.
Nesvarbu, kad dauguma witch house projektų jau senokai nudusę, kaip ir ažiotažas supęs šį žanrą, tačiau raganų krikštatėviams Mater Suspiria Vision tai ne motais. Paslaptingasis projektas nesidairo į šonus ir toliau lipdo vis geresnius video darbus. Gaila, kad tik muzikos srityje nelabai girdisi didesnio progreso. Bet anyway, MSV galima laikyti labiau audiovizualiniu projektu, o kiekvieną klipą tarsi mažą ritualą, kuriam reikia pasiruošimo ir nusiteikimo.
