Vakar lankiausi Snap

2015-03-16        

SNAP panorama

Gavęs pasiūlymą aplankyti fotofestivalį Snap, susidomėjau. Susidomėjau, nes niekada jame nesilankiau, tik buvau kažką girdėjęs, ir tai tik viena, gal net ketvirčiu ausies. 

Kaip kiekvienas rimtas tinklaraštininkas ir turėtų, atsakingai ruošiausi užduočiai ir užsukau į festivalio svetainę, kuri mane nudžiugino šmaikščiu būsimų lankytojų sąrašu.

snap lankytojai

Tinklaraštininkas, nors tik penktas sąraše, bet vis tiek yra įtrauktas – supratau, kad jausiuosi esąs savo vietoje. Tačiau sekmadienio rytą, kamuojamas migrenos ir blogos nuotaikos – ne visi savaitgaliai būna smagūs – vos prisiverčiau čia atvažiuoti. Šį faktą paminiu tik dėl objektyvumo, kad jei kas kaltins, kad iškraipau tiesą ir esu nepagrįstai kritiškas, galėčiau atsakyti – „sorry, seni, matyt čia dėl šūdinos nuotaikos taip gavosi, juk perspėjau straipsnio pradžioje“.

10:50 Tomas Ramanauskas

Iš pradžių Tomo Ramanausko paskaitas mėgau labai, tačiau kuo daugiau paskaitų perklausau, tuo labiau silpnėja tas „labai“. Dalis dalykų ir pagrindinės idėjos kartojasi – tai natūralu, – tačiau tai kas žavėjo ir atrodė nauja girdint pirmąkart, ketvirtąkart taip nebestebina, todėl dabar jo paskaitas tik mėgstu.

SNAP ramanauskas

Ramanauskas kalba apie įkvėpimo paieškas ir siūlo fotografams įkvėpimo ieškoti ne kitų fotografų darbuose, o intymume, komedijoje, mene. Jis primena rutinos svarbą, pasakoja apie tai, kad reikia judėti – bėgioti, vaikščioti ar plaukioti, nes tuomet būni kur kas kūrybingesnis. Dar pateikia keletą įkvėpimo šaltinių (pagooglinkit Chingdogu, 1000 Hours of staring, George Lois Esquire viršelius) ir, kadangi čia yra fotofestivalis, pranešimą baigią parodydamas pačią paveikiausią jo matytą nuotrauką – šioje pagautas kurčias vaikas, pirmąkart gyvenime išgirdęs garsą.

12:00 Pramogos

Koks festivalis be pramogų!  Snap tikrai yra ką nuveikti. Jei turi savo fotoaparatą, gali pasimokyti fotografuoti nuotaką su jaunikiu, stovinčius žalioje, iš augalų suformuotoje konstrukcijoje. Porelė mielai pozuoja, tad vienas po kito praktikuotis čia stoja fotografai. Vienas jų, progresyvus jaunuolis, thinks out of the box, – paprašo jaunikio išlipti iš žaliojo rėmo ir fotografuoja, kaip šis vedasi nuotrauką iš kadro.

SNAP vestuvės

Dar čia galima išbandyti įvairių gamintojų fotoaparatus. Visi jie pajungti, įkrauti, tik imk ir fotkink ką nors. Va, Fuji stende gali fotkinti balionus – čia ir medžiagiškumas, ir švelnių spalvų atkūrimas, ir atspindžiai. O Canon stende gali fotkinti gražias moteris. Tough choice.

SNAP fuji ir conan

Tačiau Canon nublanksta prieš Sigma, Lexar ir Vanguard stendą, kur gali nufotografuoti modelį kreivų veidrodžių karalystėje! Keikiu save, kad atėjau be fotoaparato, nes tokia proga pasitaiko tik kartą gyvenime.

SNAP veidrodziai

12:30 Andrew Miksys

Čia tas bičas, kuris išleido Disko – labai prieštaringų vertinimų sulaukusį albumą apie Lietuvos mažų miestelių ir kaimų diskotekas. Dėl šių nuotraukų daug kas Andrew kaltino tyčiojimusi iš žmonių, Lietuvos juodinimu ir t.t.

Diskleimeris: dabar nekaltinkit manęs ištižimu, lyriškumu ir panašiais dalykais, bet Andrew pranešimas buvo tarsi šviesos spindulys mano niūriam sekmadieny. Tai ilga istorija, po kurios aš visiškai įtikėjau ant scenos matantis gerą žmogų ir vien tai suteikė didesnį džiaugsmą, nei visas festivalis kartu paėmus.

Ant scenos užlipa juodai apsirengęs (geras skonis) bičas, kuris atrodo kaip roko žvaigždė. Jis mosteli ranka į projekciją – ten šaudo fejerverkai ir po truputį ryškėja jo vardas ir pavardė. Taip prasideda pasakojimas apie Amerikos lietuvių sūnų, kurį tėvai 18-19 išsiuntė į Lietuvą pažinti savo šaknų.

SNAP andrew miksys

Andrew fotografavo ir prieš keliaudamas į Lietuvą. Jo tėvas, kuris irgi buvo fotografas, leido laikraštį apie bingo (kas galėtų patikėti, kad jis gyvavo 25 metus), ir Andrew padėdamas tėvui aplankė nemažai bingo namų, kuriuose fotografuodavo žaidėjus. Taigi jis jau turėjo šiokią tokią patirtį, kai atvyko į Lietuvą ir Šnipiškėse nufotografavo keletą tamsiau atrodančių Lietuvių. Iš draugų sužinojo, kad jie – „čigonai, kurie gali apvogti ir užmušti“. Tuomet Andrew jais labai susidomėjo, važiuodavo fotografuoti jų į taborą, o vėliau ir lankyti romų šeimas Lietuvos kaimuose. Taip atsirado antrasis jo albumas Baxt. Kas mane labiausiai žavi – tai fotografo laikysena ir požiūris į fotografuojamuosius. Jis juos gerbia ir jie gerbia jį, su nuotraukų herojais užmezgamas gražus ryšys, jie daugiau, nei tik vienkartiniai atsitiktiniai nuotraukų herojai. Kadangi nuotraukose – marozai, čigonai, skurdas, kieti bičai, kurie išsirengia iki pusės ir pozuoja atstatę kumščius, dalis žmonių, besijaučiančių geresniais už nuotraukų herojus, jose įžvelgia tik galimybę pasijuokti iš „tų padugnių“. Tačiau Andrew čia įžvelgia neatrastą pasaulį, ir nors kai kurie dalykai jam sukelia šypseną, jis nesityčioja, o žavisi. Blemba, tai yra gražu, tai, kaip jis pasakoja apie tuos žmones ir savo bendravimą su jais, yra gražu.

Šypsenų jo pranešime tikrai netrūksta. Pavyzdžiui, dirbdamas prie kito projekto, jis vėl lankė tų pačių romų namus, ir pamatė, kad jie yra išsiplėšę ir garbingose vietose pastatę jo albumo puslapius, kuriuose yra įamžinti. Ir vėl matome visišką buitį, ale kažką juokingo ir primityvaus, tačiau justi tas pats susižavėjimas, džiaugsmas ir pagarba.

Vėliau, kai Andrew pasakoja apie Disko, jį pertraukia mergina. Jos vaikino (brito) tėvai privertė sūnų apsidrausti prieš važiuojant į šią laukinių šalį – jie matė DISKO ir suprato, kad visa Lietuva yra tokia. „Your photos are fascinating“ – sako ji – „but could you do something that really reflects and represents the beauty of my country“. Tiek ir to fascination.

Atsakydamas, jis rodo sovietų laikų lietuvių fotografų darbus, kurie atspindėjo šalies grožį. Projekcijose rodomas fotoalbumas, visas dedikuotas Lazdynams – prisimenu matęs tokių knygų pas senelius ir pradedu planuoti vizitą pas juos jų pavartyti. Dar paliečiama Lietuvos Ryto ir prastos žurnalistikos tema – Andrew už tiesą iškraipančius straipsnius yra padavęs dienraštį į teismą, bet žiūriu, normaliai išsiplėčiau, tad užteks, einam prie kitų.

13:30 Gytis Dovydaitis

Gytis Dovydaitis pasakoja apie kompoziciją ir moko daryti geresnius kadrus. Čia daug patarimų pradedantiesiems. Sprendžiant iš to, kad geras trečdalis festivalio lankytojų yra panašūs į aštuoniolikmetes (ir jaunesnes), paskaita atrodo prasminga ir reikalinga. Gytis siūlo palikti vietos žvilgsniui, kadruoti, pasakoja apie įstrižą kompoziciją, rodo, kaip reikia užpildyti nuotrauką. Pavyzdžiai – tiesiog popsas, ryškios, kokybiškos, dailios nuotraukos feisbuko sienai.

13:45 Paulius Gasiūnas

Šįkart pateikimo forma – ne pranešimas, o interviu. Gasiūnas pritaria Ramanauskui, kad nereikia ieškoti įkvėpimo kitų fotografų darbuose, kad reikia fotografuoti, atsiriboti nuo interneto vaizdo lavinos. „O realybėje ką daryti? Juk atsiriboti nuo tų vaizdų labai sunku“ – sulaukia komentaro iš intervuotojo. Štai ir atsakymas, kodėl pastarasis yra tik interviu imantis žmogus, o ne žymus fotografas.

Gasiūnas – irgi ne pati charizmatiškiausia asmenybė, tad pokalbis pernelyg neįtraukia, atsakymai trumpi, neišplėtoti, bendriniai. Klausimai irgi nedžiugina. Ties „Kailiai madoje, visokie kaulai, oda – ar to tikrai reikia? Pakomentuokite.“ – išeinu rašyti šio straipsnio į koridorių. Užtrunku, kol susipakuoju, tad dar spėju išgirsti Pauliaus įžvalgų apie tai, kad vienos 15-inės atrodo kaip 20-ies, o kitos 19-metės atrodo kaip 15-inės. Kas galėjo pagalvoti?

14:05 Pramogos

Palikęs Gasiūną, blaškausi ieškodamas pramogų ir malonumų. O taip, pirmosios apžvalgos metu pristačiau ne viską. Nuobodžiaujantiems čia tikrai yra ką veikti. Pavyzdžiui, galima nusipirkti kavos! Oi ne, nes… „Nėra elektros, nėra ir kavos“ – sako lapelis ant kavos aparato. Po keliolikos minučių jis sakys „aparatas sugedo“. Prieš keliolika minučių buvo pasibaigusi kava. Kavos aparatą persekioja nelaimės tarsi Dievo siųsti išbandymai – Jobą. Einam toliau. Pasirodo, Canon stende dar tave gali nufotografuoti ir įdėti į netikrą žurnalo viršelį!

SNAP zurnalai

Dar galima nusifotografuoti miesto peizaže ir gauti atspausdintą nuotrauką! Su merginomis ar be jų. Su iš kito stendo pasiskolintu longboard‘u ar be jo.

SNAP miesto fonas

Išalkę gali sutaupyti. Užuot pirkę maisto valgykloje – sukti ratus po ekspoziciją ir su kiekvienu ratu nukniaukti po nemokamą saldainį.

SNAP saldainiai

Aišku, visada galima pažaisti stalo futbolą – nes kaip gi be stalo futbolo. Stalo futbolas Lietuvoj pasiekė tokį lygį, kad jau gan seniai turėti šio žaidimo stalą nebėra progresyvu, tačiau jo neturėti, o vargeli, net nesinori rašyti apie tai, kaip blogai, jei jo neturi.

SNAP stalo futbolas

Netinka stalo futbolas? Yra Xbox. Kai, padaręs žemiau esančią nuotrauką, traukiuosi šalin, vaiko mama pasitinka mane su pokštu – „euras penkiasdešimt“. „A?“ – sakau, nesupratęs. „Už nuotrauką“ – mirkteli ji.

SNAP xbox

Dar galima pažiūrėti į šokėjus (Valio antram miesto peizažui!).

SNAP sokejai

Taip pat galima apžiūrėti šešis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt dvi (skaičius tikrai ne iš piršto laužtas) prekes ir jas nusipirkti, bet man atrodo, kad tai yra savaime suprantama. Paskutinė pramoga – siena su Snap konkurse dalyvaujančiomis nuotraukomis.

SNAP galerija

Tačiau užteks tų pramogų,
Metas grįžti prie darbų.

(tai kai sueiliavau)

14:45 Simona Vilkaitė

Simona Vilkaitė, charizmatiška mergina, pasakoja apie tai, kaip fotografui išnaudoti socialinius tinklus. Tačiau paskaita apie pagrindus ir abstrakčius dalykus – pasirink socialinius tinklus, kurie tau tinka, išsirink auditoriją, kelk tikslus konkrečiai sau, nelygink savęs su kitais, investuok ir taip toliau. Viskas daugmaž telpa į šią nuotrauką.

SNAP Simona

15:10 Jūras Duo

Paskaita apie vestuvių fotografo specializaciją. Pasirodo, ši nemažai skiriasi nuo mados fotografijos! Šioje iš sesijos naudojamos 4-5 nuotraukos, vestuvių – 100-300. Čia nuotraukai apdirbti turi keletą-kelioliką minučių, o madistai prie vienos nuotraukos praleidžia net 8 valandas! Ir taip toliau.

Vėliau duo rodo kaip įamžino žiauriai gražias vestuves. Šios vyko Kauno mečetėje, o jų balius – dvare Latvijoje. Vestuvių sąmata panaši į vidutinio Lietuvos miestelio visų gyventojų bendras metines pajamas, tai jo, kur nebus vienas malonumas ir grožis tokias įamžinti.

Toliau teisingai pastebėta, kad Lietuvoje vestuvių fotografija yra traktuojama ne kaip atskiras žanras, o kaip chaltūra, tik dėl pinigų, gėda net užsiminti. Duo sako, kad reik specializuotis, nes tik taip tapsi geresnis už kitus. Na, jiems ta specializacija pasisekė. Čia retas atvejis, kai kažkas šneka atvirai apie industrijos kainas – porelė pasakoja, kad kai darė portfolio – ėmė tik tiek, kad atsipirktų išlaidos įrangos nuomai ir pan. Tai kažkur 7-900 litų. Vėliau už vestuves pradėjo imti 2600 litų, o dabar vidutiniškai gauna 2200 eurų. Akivaizdu, kad jų planas suveikė. Aišku, šypseną sukelia pastebėjimas, kad tiek moka „vidutiniai lietuviai, kurie nėra labai turtingi, bet jie tiesiog vertina gerą fotografiją“. Turbūt Jūras duo negirdėjo, kiek tas vidutinis lietuvis uždirba per mėnesį.

Dar jie skatina mokytis, lankyti konferencijas ir seminarus. Geriau investuoti į seminarus, nei į įrangą. O jei negali investuoti į seminarus – organizuok juos pats (vėl jų pačių patirtis), taip gausi žinių nemokamai. Vienžu, patarimų pradedantiesiems apstu.

15:55 Artūras Bulota

Artūrui Bulotai stipriai nepasisekė, nes prirašiau jau beveik keturis lapus ir skubu baigti, kol visai, jums mieli skaitytojai, nenusibodau. Bet jo pranešimas – puikus. Kai pranešėjai kalba apie save, savo patirtį, ir kaip jie čia viską pradėjo, dažniausiai būna nuobodu. Tačiau jo pasakojimas – tai nuoširdi ir smagi istorija apie tai, kad norint dirbti fotografu kartais užtenka tik noro ir sėkmės. O tada, nors ir pradėsi kaip visiškas diletantas, užbaigsi kaip paklausus fotografas ir pranešimų skaitytojas. Čia daug pavyzdžių, šmaikščių istorijų ir kitų gerų dalykų. Valio.

SNAP arturas bulota

Tai kaip festas?

Iš tikro tai kuklaus tinklaraštininko, penkto pagal svarbą Snap lankytojo akimis, fotofestivalis – vykęs reikalas. Patirtis rodo, kad iš tokių konferencijų daug tikėtis nereikia, ir štai, gauni daugiau nei tikiesi. Tai ačiū ir, viliuosi, iki kitų metų.

Ašaros Foto Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.