Truman Capote – Pusryčiai pas Tifanį. Puiki novelė ir netikusi ekranizacija

2015-10-18        

Pusryčiai-pas-TifanįKnygą pranokstančių ar jai bent prilygstančių filmų yra tik vienetai. Pusryčiai pas Tifanį – nėra toks filmas.

Trumanas Capote – neįtikėtinai produktyvus Amerikos rašytojas, kurį kai kas net vadino geriausiu jo kartoje. Pagal jo romanus, noveles, apsakymus ir pjeses sukurta daugybė filmų – IMDb jam priskiria net 32 kūrinius, tiesa, kai kas tėra pavienės serialo serijos ar dialogai. 1961 m. pasirodė sėkminga novelės Pusryčiai pas Tifanį ekranizacija – filmas pelnė du „Oskarus“ už geriausią dainą ir garso takelį ir išgarsino Audrey Hepburn, kuri už Holės Golaitli vaidmenį sulaukė nominacijos geriausios aktorės kategorijoje.

Pažiūrėjus filmą dabar, gali būti sunkoka suprasti, kuo jis taip tais laikais sužavėjo visuomenę. Rasistinis, karikatūrinis kaimyno japono Juniošio portretas, pigus slapstikas ir fizinė komedija, kvaila ir atstumianti pagrindinė veikėja. Kyla klausimas, ar ji tokia kvaila ir knygoje? Atsakymas: ne. Ar knygoje Juniošis yra stereotipų įsikūnijimas ir vis atsitrenkia į daiktus, kad turėtume iš ko juoktis? Atsakymas: ne. Ar knyga baigiasi tradiciškai holivudiškai kaip ir filmas? Atsakymas: ne.

Pusryčiai pas Tifanį pasakoja apie jauną rašytoją ir jo pažintį su iš pirmo žvilgsnio visai lengvabūde mergina – lietuviai turi puikų žodį tokiems žmonėms apibūdinti – pliuškis. Taigi jis įsikrausto į kaimynystę šitai, atrodytų, pliuškei, ir taip prasideda jų bendravimas. Filme Holė Golaitli taip ir lieka pliuškė be jokio gilesnio charakterio bruožo. O štai knygoje analizuojant šios veikėjos portretą mintys kyla visai kitokios. Po naivia išore slypi didžiulė gyvenimiška patirtis ir sukaupta išmintis, po linksmumu, draugiškumu ir ekspresyvumu – melancholija. Apskritai visa novelė gana melancholiška. Bėgantis laikas, laimės paieškos, ilgesys, tavo gyvenime trumpai švystelėję ir vėl visam laikui pradingę žmonės. Kaip tokiam kūriniui galėjo būti pritaikyta holivudinė pabaiga? Knygoje meilės romano išvis net nėra. Pasakotojas tiesiog susižavi unikalia, ryškia, stipria asmenybe ir aprašo pažinties istoriją.

Apie japono Juniošio portretą filme kalbėti išvis baisu. Pasakysiu tik tiek, kad jo vaidmenį atlieka prisimerkęs ir triušio dantis įsistatęs europidas. Nesakau, jog filmo žiūrėti nereikia, tiesiog tą geriau daryti tam, kad geriau pažintum Amerikos kultūros istoriją, o ne tam, kad patirtum malonumą.

Na, o novelė – trumpas, bet gerose rankose labai galingas žanras. Pusryčiai pas Tifanį – puikus to įrodymas. Tai gaži, tik gal kiek sentimentali istorija, kurią perskaitysite per kelias valandas. Tikrai rekomenduoju.

Garsioji daina Moon River:

https://www.youtube.com/watch?v=BOByH_iOn88

 

Knygos Pergamentai

Leave a Comment

Your email address will not be published.