Transformeriai – kaip pasaka. Kuo toliau, tuo baisiau.

Shia LaBeouf yra tarsi „praleisk šį filmą“ lipdukas, kažkokia žiauriai patikima garantija, kad tuoj veltui išmesi keletą valandų. Jau minėjau jo natūralią agresiją keliančią fizionomiją ar patekimą tik į išskirtinai blogus filmus, kuriuos su savo vaidyba jis nuneša į dar nematytas žemumas. Ir vis tiek, karts nuo karto jis patenka į kokį filmą, kur visada turi tą pačią rolę. Kažkokio vietinės reikšmės susireikšminusio lūzerio, kuris užknisa ir save, ir kitus, ir žiūrovus, bet galiausiai, neturėdamas jokių talentų, per klaidą išgelbėja pasaulį, šeimą, badaujančius Afrikos vaikus ar dar ką nors. „Transformeriai: Tamsioji mėnulio pusė“ ir yra apie tai. Tik be Shia LaBeoufo jie dar pasižymi suknistu siužetu, erzinančiais moralais, ištęstomis „pažiūrėkit kokie mes kieti“ scenomis ir milijardu loginių klaidų. Prieš minutę žemėj pabudęs robotas aiškina žmonėms, kad jo kūriniai griauna jų fizikos dėsnius, o transformerių laivas, turėjęs išsaugoti gyvybę jų planetoje, vadinasi, neatspėsit, „Arka“. Dar gerai kad filmo autoriai piloto nepavadino Nojumi. Vienžu, tai yra išskirtinis, mirtinu klišių, blogio ir dar didesnio blogio kiekiu nukrautas niekalas. Su suknistai blogais, dirbtinais ir pritemptais bajeriais. Tik gražiai nufilmuotas, prikištas įspūdingų scenų, efektų ir aiškiai prabangus.

2/10

via 3eilutes.lt