Žurnalistai valdė futbolą

2010-06-07      4 KOMENTARAI  

Savaitgalį suru.lt nariui pasitaikė galimybė išbandyti savo jėgas futbolo teisėjo amplua. Įdomūs potyriai. Jūsų dėmesiui – “linijos arbitro” memuaras.

Pasiūlymas išbandyti futbolo teisėjo darbą sostinės Sekmadienio futbolo lygoje (SFL) parėjo netikėtai. Traukti arbitrus per dantį, ypač apsiginklavę epizodų pakartojimais iš 18 TV kamerų, mes visi puikiai mokame, tad idėja įlįsti į „viens-du-trys, teisėjas – pyyyp“ kailį pasirodė labai intriguojanti. Juolab, šalia tokių autoritetingų kolegų žurnalistų, kaip Tautvydas Vencevičius ir Vytaras Radzevičius.

SFL vadovo Pauliaus Malžinsko instrukcijos prieš D1 diviziono rungtynes tarp ZPL ir „Seto“ garsiame „Ventos“ uodų centre nepasirodė sudėtingos. Išgąsdino tik pranešimas, kad gauta linijos arbitro vėliavėlė kainuoja tūkstantį eurų. Subtilus instrumentas su mygtuku. Priešrungtyninės procedūros (jokių maišiukų ar turiningų paketų žaidėjų rankose neaptikta!) bei mačo pradžia parodė, kad abi komandos yra nusiteikusios pozityviai. Tai leidžia šiek tiek nusiraminti, nes jaudulio būta, kaip be jo – debiutas!

O, štai ir pirmas veiksmas – signalizuoju Tautvydui apie pražangą aikštės kampe, visai prie pat manęs. Energingai mojuoju vėliavėle (nors iš šono galėjo pasirodyti, kad tiesiog drebėjo rankos). Tautvydas reaguoja – darnaus darbo pavyzdys prideda pasitikėjimo savo jėgomis. Bet dingsta jis gana greitai, kai bandau vienu metu sekti ir kamuolį, ir gynėjų/puolėjų liniją. Kamuolys – už šoninės linijos, visi žiūri į mane, kažką parodau, iš reakcijos akivaizdu, kad neatspėjau. „Velnias“, – pagalvoju ir liepiu sau būti dar atidesniam.

Iš didelio rašto išeina per kraštą jau po kelių minučių. „Seto“ gynėjas kabina varžovo koją baudos aikštelėje, azarto pagautas mojuoju vėliavėle, balsuodamas už 11 m baudinį. Ryškiai pažeisdamas savo jurisdikcijos ribas ir įnešdamas nereikalingą sąmyšį, nes Tautvydas pražangos neįžiūri.

Šis epizodas tampa pagrindiniu diskusijos objektu per pertrauką, kai aptariam savo įspūdžius su P.Malžinsku, jo nuomone, epizodas – 50/50, bet kištis tikrai neturėjau. Tiesa, man patyręs arbitras turi ir kitą pastabą – nuolat rikiuotis vienoje linijoje su paskutiniu gynėju, sekant potencialų nuošalės taisyklės pažeidimą. Man pačiam per pirmą kėlinį pasirodė kur kas patogiau išsidėstyti vienoje linijoje su puolėju, esančiu arčiausiai varžovu vartų. Taip neva lengviau kontroliuoti galimą nuošalę. Išdėstau argumentus P.Malžinskui, jam jie pasirodo gana įtikinami (nors gal tik apsimeta, nenorėdamas parodyti, kokio iš tiesų jie yra Visatos mąsto kvailumo argumentai), revoliucija linijos arbitrų darbe bręsta. Žinoma, per antrą kėlinį suprantu ir pats, kodėl logiškiau yra sekti paskutinį gynėją. Viskas paprasta – teisėjai dažniausiai nepasižymi Usaino Bolto greičiais ir spurtuoti kartu su staigiausiais pasaulio puolėjais, išlaikant liniją ir sekant jų padėtį gynėjų atžvilgiu, jiems būtų keblu. Tad daugiau šia prasme dviračio neišradinėju.


Antra rungtynių dalis – gana nuobodi. ZPL tvirtai pirmauja, o dirbu šios komandos aikštės pusėje, „Seto“ puolėjai ten rodosi gana retai. O pasirodydami nuolat lenda į nuošalę, tad tenka būti budriam ir atidžiam. Viename iš epizodų tai pavyksta – „Seto“ futbolininkai išbėga net trise prieš vieną gynėją, seka perdavimas maždaug nuo baudos aikštelės kampo į jos vidurį, akivaizdžiai matau, kad ataką užbaigiantis futbolininkas yra arčiau varžovų vartų ir už savo komandos draugą, ir už gynėją, tad pakeliu vėliavėlę, spaudžiu stebuklingą bipo mygtuką, o tuo metu galvoje sukasi mintis, kad šis įvartis galėjo atgaivinti intrigą, nes rezultatas butų tapęs 1:3, o aš, balvonas, jo neįskaitau…Žinoma, su tokiais samprotavimais teisėju nebusi.

Dar vienas įdomus epizodas – šį kartą nefiksuoju nuošalės, vartininkas laimi dvikovą dėl aukšto kamuolio su puolėju, pradeda kontrataką, ZPL įmuša penktą įvartį. Viduje triumfuoju, kad nekėliau vėliavėlės, bet po mačo gaunu velnių iš autoritetingos komisijos su žinomu kolega Romanu Buršteinu priešaky. Tiesa, labiausiai jis juokiasi iš kito epizodo – kovodamas su „Seto“ puolėju prie baudos aikštelės kampo ZPL žaidėjas liečia kamuolį ranka, aš pražangos nefiksuoju, prisimindamas pirmo kėlinio patirtį, o Vytaras (jis valdė švilpuką antrajame kėlinyje) paprasčiausiai negalėjo matyti klastingo veiksmo…

Mačui ritantis prie pabaigos girdžiu vis mielesnių pasiūlymų iš tribūnos, žiūrovai kilnoja skardines ir reikalauja prisidėti prie ZPL pergalės šventimo. Ech, pagundos, pagundos…nelengva ta teisėjų dalia.

Pabaigoje pasidžiaugiu, kai „Setas“ vis dėlto pelno gražų prestižo įvartį (1:6), sąžinė nurimsta. Rungtynių baigčiai ne visada užtikrinti teisėjo asistento sprendimai įtakos neturėjo, tai džiugina.


„Sunku buvo išlaikyti koncentraciją visas 90 min., kartais pamiršdavau esąs teisėjas, o ne žiūrovas“, – aiškinu po mačo SFL korespondentams, o norėdamas nors šiek tiek užglaistyti savo broką pritariu revoliucinėms idėjoms: „Reiktų įteisinti vaizdo įrašo peržiūrą, panaudojant lauko tenise sėkmingai taikomą mechanizmą. Sakykime, vieną kartą per mačą komandos treneris galėtų kreiptis į arbitrą su prašymu išstudijuoti ginčytiną momentą. Rungtynių į naktį tokia procedūra tikrai neužtemptų, o žiūrovams būtų papildoma atrakcija“. Mmm, jo.

Viską sudėjus – įdomi patirtis prieš prasidedant pasaulio čempionatui, padėsianti kiek objektyviau įvertinti linijos teisėjų darbą. Ačiū Vytarui ir Tautvydui (jie savo pareigas atliko kokybiškai, visai galėtų tęsti arbitrų karjeras), Pauliui už pastabas bei, žinoma, abiejų komandų žaidėjams ir sirgaliams už korektišką elgesį. Laukite mūsų įstabios brigados pasirodymo kito savaitgalio A lygos rungtynėse „Žalgiris“ – „Sūduva“. Juokauju.

Prakaitas Sūru

4 Replies to “Žurnalistai valdė futbolą”

Leave a Comment

Your email address will not be published.