Romain_Gary_-_Ausros_Pazadas

Vienoje George R. R. Martino knygoje perskaičiau man labai patikusią frazę, ji skamba daugmaž taip: „Skaitantis knygas iki mirties nugyvena tūkstantį gyvenimų. Tas, kuris niekada neskaito, nugyvena tik vieną.“ Būtent tai Aušros pažadas ir yra – gyvenimas. Autobiografinis pasakojimas apie patį tvirčiausią motinos ir jos sūnaus ryšį jiems ieškant savo vietos po saule.

O geriausia vieta po saule yra, žinoma, Prancūzija. Šalių šalis, stebuklų kraštas. Knygoje taip ir nepaaiškinama, kodėl motinai taip rūpėjo Prancūzija ir kodėl ji taip norėjo su sūnumi tapti prancūzais, bet po daug vargų jiems galiausiai tai pavyksta. Knygoje aprašomas jų gyvenimas Vilniuje, paskui Varšuvoje, galiausiai – Nicoje. Vėliau motinos ir sūnaus keliai išsiskiria, ji lieka Nicoje, o sūnus studijuoja ir galiausiai išeina į karą. Karo metai gal kiek nuobodoki, apie vaikystę skaityti buvo įdomiau, bet tas nuobodumas toks minimalus, kad net neverta jo vadinti tikru nuobodumu. Minuso tai šiai knygai tikrai neduoda.

Pasakojime – du pagrindiniai veikėjai, motina ir sūnus. Svarbiausias motinos tikslas – padėti sūnui pasiekti gyvenime didžių dalykų. Svarbiausias sūnaus tikslas – įgyvendinti motinos lūkesčius. Apie save autorius pasakoja su švelniu humoru ir saviironija. Tai sužavi ir priverčia manyti, kad tas Romain Gary iš tiesų turėjo būti puikus žmogus. Jei ne dėl humoro ir meilės gyvūnams, tai dėl raugintų agurkų pomėgio. Juk visi, kas mėgsta raugintus agurkus ir gali suvalgyti jų po stiklainį iš karto, tiesiog turi būti puikūs žmonės, kitaip ir būti negali. Piešdamas motinos paveikslą autorius nevengia pavaizduoti ją su trūkumais. Dažnai didžiausias trūkumas yra jos beribė meilė sūnui, tokia beribė, kad net gėda ir trukdo. Skaitant knygą galvoje sukosi scenos iš Pink Floyd The Wall. Ten taip pat buvo nebloga motinėlė. O ši deda savo neišsipildžiusias svajones tapti garsia menininke į sūnų: jis bus garsus rašytojas, antras Hugo ir antras Puškinas, jis bus Prancūzijos ambasadorius ir siūdinsis drabužius Londone. Dėl jo alps būriai moterų, jis bus visų numylėtinis. Dėl šio motinos tikėjimo sūnaus ateitimi jis dažnai patenka į nemalonias padėtis. Iš jo šaipomasi, tyčiojamasi. Tiesa, vėliau net pati motina pripažįsta, kad tokia besąlygiška meilė vaikui gali ir pakenkti. Suaugusį sūnų ji ragina susirasti moterį, nes pratęs būti meilės objektu, motinai mirus, gali nebesugebėti gyventi vienas.

Nežinau, ar esu skaičiusi daugiau memuarų. Man rodos, ne. Jeigu jie visi tokie puikūs, reikės, tikriausiai, paskaityti ir daugiau. Bet viskas turbūt priklauso nuo autoriaus. Kuo geriau rašo, tuo smagiau skaityti, o Romain Gary rašo tiesiog puikiai. Taigi Aušros pažadą tikrai visiems rekomenduoju. Tai įdomus, prikaustantis, humoru praturtintas pasakojimas apie berniuko virsmą vyru ir motinos auką. Trūkumų šiai knygai nesugalvojau ir Goodreadsuose skyriau 5 žvaigždutes iš 5.

P.S.: Vilniuje yra mažo berniuko su kaliošu rankose skulptūra. Jos dauguma galbūt ir nematė, nes ji pastatyta tik prieš 7 metus (aš nemačiau). Tas berniukas yra Romain Gary, o kodėl jis turi kaliošą, galima sužinoti perskaičius Aušros pažadą.

P.S.2: Teatro mylėtojams džiugi žinia: Nacionaliniame Kauno dramos teatre šiom dienom galima pamatyti premjerinį pagal šią knygą pastatytą spektaklį tuo pačiu pavadinimu – Aušros pažadas.

P.S.3: Jei nemėgstat lavinti vaizduotę – Jules Dassin yra susukęs bendravardį filmą [1970].

Knygos Pergamentai

Leave a Comment

Your email address will not be published.