Lapkričio 12 dieną Vilniaus klube Kablys europinio turo rėmuose koncertą surengs gotikinio metalo pradininkais laikoma grupė Paradise Lost. Tai bus pirmas grupės koncertas sostinėje.
1667 metais išleistoje epinėje poemoje Prarastas rojus anglų poetas Džonas Miltonas aprašė biblijinę istoriją apie žmonių nuopuolį. Nenuostabu, kad taip pat pasivadinusi grupė savo kūryboje nagrinėja tokias temas kaip: mirtis, tikėjimas, užsispyrimas, ištikimybė, neapykanta, baimė, religija, gyvenimo pasirinkimai ir, žinoma, Dievas. Trumpiau tariant – dauguma Paradise Lost dainų yra apie samprotavimą ir supratimą.
Grupę 1988-ais metais Halifakso mieste, Anglijoje įkūrė Nick Holmes ir Gregor Mackintosh su draugais, anuomet būdami vos 17-18 metų paaugliais, šviežiai po vidurinės mokyklos. Įrašę trys demonstracines juostas vaikinai pasirašė sutartį su Peaceville Records leidybine kompanija, kuri išleido pirmuosius du Paradise Lost albumus Lost Paradise [1990] ir Gothic [1991]. Grupė greitai užsitarnavo death / doom metalo pradininkų titulą bei kartu su kitomis dviem tautiečių grupėmis (My Dying Bride ir Anathema) buvo vadinami Peaceville trijule.
Tačiau tai buvo tik pradžia: po metų [1992] Paradise Lost jau turėjo sutartį su anuomet viena lyderiaujančių roko ir metalo leidyklų – Music For Nations. Būtent po jos iškaba pasirodė sekančios keturios grupės plokštelės, tarp kurių klasikiniais PL albumais laikomi Icon bei Draconian Times. Grupės skambesys pakito: death metalui būdingas riaumojimas sušvelnėjo, o vietoj doom metalo vyrukai pradėjo groti gotikinį roką. Sunkiai nusakomas, bet daugeliui juntamas ir suprantamas didingumas lydėjo visus to laikotarpio kolektyvo įrašus.
Maždaug tuo metu grupė pradėjo populiarėti ir Lietuvoje. Interneto aušros laikmečiu muzikos naujienų ištroškusius melomanus žinios pasiekdavo iš lūpų į lūpas. Paradise Lost vaizdo klipai dažnai sukdavosi TV laidoje Tamsos Citadėlė anuometinio „Tele-3“ kanalo eteryje. Kompaktiniai diskai tik pradėjo atsirasti mūsuose, bet jų kaina siekdavo pusę tėvo algos. Tad į pagalbą suskubdavo laiku nišą atradusi pogrindinė „leidybos firma“ Zarraza, kurios keliskart perrašytas kasetes su nespalvotai nukopijuotais viršeliais galima buvo įsigyti Vilniaus plokštelinės patalpose įsikūrusioje parduotuvėje.
Tuo tarpu keturis metus nuolat koncertavusiems vyrams firminis PL skambesys pradėjo pabosti ir grupė leidosi į saviraiškos paieškas. Laimei britų kvintetas turėjo tokią prabangą, skirtingai nei triskart per dieną ryžius valgantys kinų valstiečiai. Tad 1997-ųjų vidurvasarį pasirodė šeštasis grupės albumas One Second, žymintis skambesio pokytį iš gotikinio roko į elektronikos platybes.
„Melžiamą karvę“ greitai įžvelgę ir pinigų kvapą pajutę „meidžorai“ (liet. didelės įrašų kompanijos) atskubėjo su pasiūlymais, tad sekantis albumas Host po dviejų metų buvo išleistas EMI buržujų. Gitarų čia beveik nebuvo likę, būgnus pakeitė programuojamos mašinos. Užtat buvo daug sintezatorių garsų bei „švaraus“ Nick Holmes vokalo. 1999-ais skirstymas į subkultūras vis dar buvo gajus, norvegai Ulver dar nebuvo iškeitę black metalo į synthpopą, o amerikiečiai Deafheaven – į shoegaze. Natūralu, kad trve metalistai nesupratę tokios grupės „evoliucijos“ besispjaudydami nusisuko nuo Paradise Lost. Užtat džiūgavo Depeche Mode skambesio apologetai.
Po dviejų metų pasirodęs albumas Believe in Nothing iš esmės sekė tuo pačiu keliu. Labiausiai dėl priverstinių reikalavimų iš EMI pusės. Dėl prarastos kūrybinės kontrolės Greg Macintosh – vienas pagrindinių grupės kompozitorių – vėliau tėškė pareiškimą, kad šis albumas „jam neegzistuoja“.
Devintasis albumas Symbol of Life žymėjo grupės sugrįžimą iš „užsitęsusio eksperimento“ – kaip grupės elektroninį laikotarpį mėgsta vadinti naftalino gerbėjai (aut. nusistovėjusių tradicijų ir saviplagiato šalininkai). Šį ir sekantį bendravardį grupės albumą prodiusavo kanadietis Rhys Fulber, žinomas iš Front Line Assembly, Delerium, Conjure One ir kitų elektroniniu skambesiu pasižyminčiu grupių.
Sekančių penkiolikos metų bėgyje grupė išleido dar šešis albumus: keturis pas Century Media ir du pas Nuclear Blast. Abi vokiečių leidyklos – senbuvės su solidžia reputacija metalo ir sunkiojo roko rinkoje. Galbūt albumuose pristatoma medžiaga nebuvo tokia didinga, kaip paskutiniame praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje pasirodžiusiuose albumuose, o Paradise Lost nedžiugino metalo muzikos išpuikintų (kad ir tų pačių Ulver ar Deafheaven) gerbėjų išradingumu. Tačiau grupė tik dar labiau įtvirtino savo statusą kaip puikiu songwrintingu (liet. dainų kūrimo įgūdžiais) ir galingu skambesiu pasižymintis kolektyvas.
Holmes/Mackintosh tandemui priskiriama beveik visų grupės dainų autorystė. Paradise Lost ne tik tapo atskiro subžanro įkūrėjais bet ir įtakojo daugybę kolektyvų visame. Jų kūrinius savaip pergrojo įvairiausio plauko ilgumo grupės – nuo minėtos trijulės kolegų My Dying Bride ir Anathema iki Moonspell ar HIM. Savo ruožtu tais retais atvejais kuomet Paradise Lost imdavosi sugroti koverį – sugebėdavo tai padaryti didingai ir suteikdami kūriniui kitokį tamsos ir dramatizmo atspalvį, net jei tai būdavo pop grupių Bronski Beat ar Everything but The Girl dainos.
Beveiki 35 metus trunkančios karjeros metu grupė nuosekliai laikėsi no shit politikos: jos nariai nenutekindavo privačių vaizdajuosčių su pamelomis jachtose, nedalyvaudavo realybės šou projektuose, nesiekė populiarumo kitais pigiais būdais. Kitas gan iškalbingas faktas – nuo pat įkūrimo grupėje išliko keturi pagrindiniai nariai, keitėsi tik būgnininkai. Retas atvejis metalo ir roko istorijoje.
Šeštadienio vakarą britus Kablio scenoje apšildys doom / sludge metalą grojantys prancūzai Hangman’s Chair. Solidi vakaronė ne tik roko gurmanams.
