Kol buvau lengvai primiršęs mėgstamus švedukus tie niekšai ėmė ir išleido albumą. Jag är inte rädd för mörkret jau dešimtas studijinis kent diskografijoje. Švediškai tai reiškia „nebijau tamsos“ ir grupės gerbėjams toks pavadinimas nieko gero nežada.
Pernai vasarą kent atsisveikino su BMG/Sony Music. Ir pasirašė sutartį su… Universal Music. Grupės vadybininkas sako, jog šių muzikos industrijos grandų pasiūlymas buvo geriausias. Nežinau, ar sutartyje buvo numatytas visiškas parsidavimas, bet skambesys – akivaizdžiausias įrodymas.
Ko galima tikėtis, kai pirma daina albume – pirmas albumo singlas 999 – skamba taip pozityviai ir beviltiškai saldžiai? Nebent, kad būsi apšauktas švediškais Coldplay…
Po tokių akibrokštų nenustebčiau, jei kent muziką pradėtų transliuoti ne tik kažkoks ZipFM bet ir dar koks nors Power Hit Radio. Aišku, taip neatsitiks. Nes kent yra žinomi tik keturiose šalyse: Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Danijoje. Pasakojau, kad iamamiwhoami yra laimėję švedišką Grammy. Palyginimui – kent tokių turi 19. Iš tikrųjų, gera grupė. Tačiau jų pasirinkta kryptis mane labai liūdina. Blogiausia, kad įvertinus paskutinius du albumus tai neatrodo kaip atsitiktinumas.
Nes juk jeigu čia gerai – tai tuomet ir Roxette reikia vadinti gera grupe.
Aš tikriausiai kažko nesuprantu (greičiausiai, švedų kalbos), nes švedų spauda albumą įvertino gan palankiai. Gal jiems ten prie socializmo tokie saldėsiai atrodo normalu, bet man čia Lietuvoj dabar bus labai sunku paaiškinti, kad yra vat kažkur Švedijoje tokia gera banda, kaip kent… Ypač žmogui, kuris iki tol negirdėjo Vapen och ammunition albumo.
Vienintelis gabalas, kurio galiu klausytis be diskomforto ir gėdos jausmo tas, kur sakoma, kad negalima gesinti žvakės ir reik palikti šviesos.
Aišku, nesiimsiu kraštutinių priemonių ir nepulsiu pardavinėti savo turimų nuostabių senų kent albumų. Gal net po poros metų atsisiųsiu ir kokį naujesnį darbelį. Tačiau panašu, kad iš kent liko tik gražus šriftas ir prisiminimai.
Gaila, o buvo tokia gera grupė.