Dažnai tenka nugirsti madingą frazę: „Šūdas tas Holivudas“. Nors akivaizdu, jok kai kurie amerikiečių gaminiai viena ranka deda ant menčių didžiąją dalį, sakykime, europietiško meno. Dabartinė Metallica live iš esmės yra holivudas. Ne pati jo popsiškiausia išraiška, žinoma, bet vis dėlto – atidirbtas iki smulkmenų amerikietiškas produktas. Šiek tiek dirbtinas (K.Hammetto šypsenėlės, brrr), bet. Aukščiausios klasės vežantis produktas.Komandos nariai artėja prieš penkiasdešimties, tačiau skleidžia milžinišką energijos užtaisą, apie kurį tik pasvajoti gali kai kurie true muzikantai.
Plačiai pasakoti apie patį pasirodymą didelės prasmės nėra – didžioji dauguma grupės gerbėjų ir prijaučiančių nepabūgo plėšikiškų kainų ir „Siemense“ apsilankė. Dviejų koncertų repertuaras skyrėsi gana smarkiai, tačiau realiai nėra didelio skirtumo, ką išgirsti – „Battery“ ir „For Whom The Bell tolls“ (balandžio 20 d.) ar „Blackened“ ir „Creeping Death“ (balandžio 21 d.). Per pirmą savo gyvavimo dešimtmetį grupė sukūrė tiek hitų, kad visų jų sugroti per vieną vakarą vis tiek nebūtų pajėgusi. Svarbiausia, kad Metallica puikiai suvokia, ko reikia fanams, tad jokių „krautų, perkrautų ir pykčio pašventintų“ kantri motyvų setlistuose nebuvo.
Ypatingų specialiųjų efektų taip pat nebuvo, ypač lyginant su Rammstein, nors kai kurie sprendimai nustebino. Pavyzdžiui, scenos išdėstymas salės viduryje. Tokiu būdu net patys gležniausi ir trapiausi turėjo galimybę priartėti prie savo dievukų iš vienos ar kitos pusės. Muzikantai nuolat judėjo scenos perimetru (dažniausiai taip, kad kiekvienas sektorius matytų bent vieną iš jų, nors kartais susiburdavo ir vienoje vietoje), o aikštelė su būgnais buvo pasukama maždaug kas 30 min., tad L.Ulricho sugebėjimus galima buvo įvertinti iš visų pusių. Aišku, laiks nuo laiko apimdavo keistas jausmas – K.Hammettas pjauna solo, o prieš tave – R.Truhillo su savo bosu. Bet iš principo tai buvo puikios galimybės atitraukti akis nuo scenos ir šiek tiek pakrutinti galvą bei riebalus.
Tiesa, toli gražu ne visiems tai rūpėjo. Publika „Siemense“ susirinko labai įvairi. Kai kurie tiesiog kantriai laukė „Nothing Else Matters“, o padėti J.Hetfieldui sudainuoti net „Master of Puppets“ priedainį daugeliui buvo keblu – nežinomi tekstai. Bandymas pasidalinti su keliais kaimynais minioje nuoskauda dėl bilietų kainos, argumentuojant: „Štai Varšuvoje po poros mėnesių Metallica kartu su Slayer, Megadeth ir Anthrax viso labo už 200 zlotų“ sukėlė tik klausimą: „o kas tie Megadeth?“
Negali pykti. Metallica koncertas skirtas visai šeimai. Vieni šėlsta, kiti “Creeping Death” klausosi akmeniniais veidais, matyt, išgyvena savyje, treti be „Nothing Else Matters” nieko nėra girdėję. Tik šiek tiek keistas jausmas – koncertas iš principo buvo metalo (nors vertinant visą grupės kūrybą laisvai galėjo būti ir kitoks), bet metalo koncertams būdingos dvasios jame nebuvo. Nieko tokio, bent prie pat scenos žmonės buvo nusteikę guviau. O muzikantai pasistengė, kad energijos pakaktų dviems pasirodymo valandoms. „Metallica is here to make you feel good. Let‘s make one big Metallica family“, – rėžė J.Hatefieldas, programai artėjant prie pabaigos. Banalu? Saldu? Bet buvo visai smagu, dammit!
Metallica @Siemens arena, Vilnius, 2010 04 20-21.
Kaina: nuo 175 lt.
Setlistas, 2010 04 20
That Was Just Your Life
The End Of The Line
For Whom The Bell Tolls
Fuel
Fade To Black
Broken, Beat And Scarred
Sad But True
Wherever I May Roam
Welcome Home (Sanitarium)
All Nightmare Long
One
Master Of Puppets
Fight Fire With Fire
Nothing Else Matters
Enter Sandman
————————-
Am I Evil?
Battery
Seek and Destroy
Setlistas, 2010 04 21
That Was Just Your Life
Cyanide
Harvester Of Sorrow
The Four Horsemen
The Day That Never Comes
Sad But True
My Apocalypse
Creeping Death
The Unforgiven III
…And Justice For All
One
Master Of Puppets
Blackened
Nothing Else Matters
Enter Sandman
————————-
Breadfan
Motorbreath
Seek and Destroy
Supportas: Fear Factory sunkiasvorius (tiesiogine prasme) kitomis aplinkybėmis išvysti būtų įdomu. Bet dabar jie tiesiog užpildė laiką, suteikdami visiems žiūrovams galimybę susirinkti ir užimti vietas. Gojira įspūdžio nepadarė.
Garsas: po pirmo koncerto „Siemenso“ skardinė buvo keikiama per visus galus. Tačiau prasčiausi lūkesčiai, lankantys antrajame pasirodyme, nepasitvirtino – garsas buvo geriausias iš to, ką teko girdėti arenoje apskritai. Pakankamai stiprus, bet ir gana detalus tuo pat metu – gitaros nesiliejo į košė, visus solo galima buvo girdėti.
Spec. efektai: Jų buvo nedaug. Besileidžiantys ir kylantis didžiuliai karstai su įtvirtinta apšvietimo aparatūra atrodė gana įspūdingai. Ugnies pliurpsniai papuošė keletą gabalų, o finalinį Seek And Destroy palydėjo juodų balionų lietus, degant visoms šviesoms. Visai fun.
Gėrimai: „Siemenso“ standartas, alus – 6 lt, sidras – 7 lt.
Apsauga: faktiškai nepritraukė dėmesio, o tai byloja apie kokybišką darbą.
Bendras balas: 8.5/10 (balas nuimtas už kainą, pusė – už momentais dirbtinokas emocijas ir suvokimą, kad jiems tai yra eilinė darbo diena).
Būtent, tos “kalbos” iš Obamos repertuaro per daug saldžios ir netikros. Niekad ir nebuvau jų gerbėjas, bet nesigailiu nuėjęs.
Eeeeina nafik pzdc koks konertukeliuxas! Kai buvau Taline cia pries pora metu, pamaciau ka reiskia but Siemese ne su astuom shtuku, o su 11 shtuku snukiu. Taline net stiebdamasis nemaciau aiskiau kas ant scenos dedasi, o siemense – ka tu, net rinktis labiau nereikejo.
Atvarem ant Fear Factory. Ir kaip tik anie visai gerai susiklause. Aisku sunkiasvoris stotas muzikantu linksmino, bet overal apsildymas buvo vienas geriausiu, kokius teko matyt apskritai. Publika tusinosi, ne stovejo ir ne vartydami akis svilpo laukdami.
Pradzia metalikos klausiau per metra atstumo nuo tvoros. Nafik, isejau is tos mesmales po 3 dainu. Ir va cia ivyko didysis paradoxas – niekad nebuvo taip, na net nebuciau pagalvojes, kad konca galima stebet sedint ir nuo to kaifuot. (neveltui juk bilietus stovimus pirkau) Tad isvariau po “The Bell Tolls” nuo tvoros, nuvariau is kart i tulika H2O, tada prie baro staigiai vodkes ir – sedau ant laiptuku. Ka tu – pasaka. Viskas aiskiai matosi. Ne tai, kad scena, bet ir judesiai ir mimikos, o viskas. O ir sedet nebuvo liudna – aplink nemazai buvo besitusinanciu. Aisku kai uzgrojo tokius gabalus kaip “One” – nebeuzteko tik sedint kratytis. Soktelejau nuo laiptu ir mane is uzu nugaros raminti is kart pradejo “leisk ir kitiem ziuret”. Tada per “Master of Puppets” buvo uzimta labai komfortabili stovima vieta kur ir vietos headbanginimui yra ir zmones aplink analogiskai daro ir viskas placiai matosi ant scenos. (prie tvoros stovedamas matydavau tik tuos kurie grojo tuo metu toj vietoj)
Ech… gyvenciau vilniuje – tikrai buciau ejes ir sekancia diena. Bet va dbr tikrai visai rimtai pradejau mastyt apie 200 zlotu ir lenkija. (Autoriau: megadefai irgi yra mesif:))
Morandi, tai jo, tas Sonicsphere apskritai trasho dream-teamas kažkoks, Testamentų su Kreator tik ir betrūksta. Primena tą smarkiai reklamuojamą filmą, kur Stallone, Schwarzas, Bruce’as, Statham ir daugelis kitų megamonstrų 🙂 beje, Lenkijoje prie all-starų prisijungs ir vietinė pažyba Behemoth (nors kaip ir ne į temą truputį)
Neblogas straipsniokas, sakyčiau, palyginus su kai kuriais internete publikuotais apie šį koncertą. Tačiau būtent dėl to, kad man labai patiko koncertas ir nenorėčiau nė vieno blogo žodžio apie jį pasakyti , ironiška kalba truputį erzino . Tačiau norėčiau pasakyti pora pastabų. Kodėl Tau, išmanančiam apie metalo kultūrą, ir nesugebėjusiam pajusti „metalo koncertams būdingos dvasios“, jos prireikė iš šio koncerto publikos? Negi nežinai, kad šiuolaikiniams true metalistams Metallica yra šūdas. Pats gi minėjai, kad tai „iš esmės yra holivudas” ir “amerikietiškas produktas”, o to, kas madinga, reikia vengti. Metalo atmosfera yra Mulenružuose, įvariuose festuose ir t.t. O čia visas gražumas ir buvo tas, kad į koncertą susirinko plataus amžiaus, kultūrų/subkultūrų ar net, sakyčiau, muzikinio skonio spektro žmonės- metalai, gotai, pankai, emo, mamytės, vaikučiai, seniokai, kurių jaunystė prabėgo su šia muzika, tačiau dabar galbūt užima aukštas, visuomenėje svarbias pareigas. Ir visus suvienijo Metallica, ką vargiai padarytų kuri nors dabar egzistuojanti grupė.
Antras dalykas, būtent tavo paminėtasis “Sonicsphere” ir buvo dar viena priežastis, kodėl metalai atsisakė šio koncerto. Iš esmės juk suprantama- kam tiek mokėti, jei gali už mažiau pamatyti daugiau. Buvo ir tokių, kurie iš pradžių džiūgavo dėl žinios apie Metallicą, o paskui, sužinoję apie Lenkijos festą, iš principo nėjo, nors ir į Lenkiją neplanuoja važiuot. Gudročiai.
Tai tokios tad tokelės. Ačiū už straipsnį.
Metallica – tikriausi savo dalyko žinovai. Profai. Pop metalo guru. Tik gal galėjo truputį anksčiau atvažiuoti. Prieš kokia 10 metų.
Gerai pasakyta, šiais laikais žmonės vengia kas madinga. O ypač subkultūros. Bet čia jų gyvenimai ir man nusišvilpt. Pats nesu metalo fanas, tačiau Metallica klausau jau daugiau nei 10 metų – koncertas buvo super. Žodžiai dainų atkalti, net žinai kokia būgnų partija bus vienu ar kitu dainos metu. Emocijos pasakiškos. Bėgioja senukai po sceną ir galvoju, blin čia juk jie, kuriuos mažas iš kasečių klausiau. Ir pažliūmbti galima. Ypač kaip pamatai Hetfildo gitarą mediniu korpusu iš “… And the Justice For All” laikų.
Pop metalas. Na nežinau. Teiginys žinoma teisingas, tačiau tikrai nemanau, kad turi iš neigiamos pusės. Čia ir yra meistriškumas, kada grynuolį trashą paverti popsu. O ir metas, kada jie atvažiavo nelabai svarbu. Tiesiog vyrai nehedbangina 🙂 Vienintelis dalykas kuris po koncerto nepatiko – Hetfildo kalbos, kurias visiškai identiškas girdi, žiūrėdamas 2009 m. turo koncertus. Na, netikiu, kad žmogus iškalbos neturi. Galėjo bent pasakyt ką naujo. Bet dzin. Džiauguosi, kad turėjau galiymybę pamatyt ir gyvai išgirst.
—nesugebėjusiam pajusti „metalo koncertams būdingos dvasios“, jos prireikė iš šio koncerto publikos?—
tiesiog koncerto programa puikiai tiko aktyvesniam judesiui. kol jaunas esu, nesuprantu, kaip galima ramiai sėdėti ar stovėti skambant “Blackened” 🙂 kad tu ir seimo narys ar gotas – ot ne dzin. žiupsnelis pogo dar niekam nepamaišė 🙂