Mouse on weed @ ŠMC

2018-11-11        

Į baigiamąjį 28-ojo tarptautinio aktualios muzikos festivalio Gaida koncertą ėjau be ypatingų lūkesčių. Tiksliau, absoliučiai be jokių. Naujasis Mouse On Mars albumas Dimensional People [2018] manęs emociškai neužkabino, tad į jų pasirodymą ėjau su nustebinkite mane nusistatymu.

Iš Gaidos pasirodymų šiemet mačiau nedaug: Laurie Anderson manęs neįtikino, gyvai atliktas 30 minučių Phill Niblock #9.7 (Number Nine point Seven) privertė apmąstyt faktą, kad drone gali kurti (ir gyvai atlikti!) ne tik užkietėję noizeriai, bet ir simfoninis orkestras (tad kiek gaila, kad antradieninę jo programą teko iškeisti į pakartotiną Lokis peržiūrą, tik šįkart Operhauze), na o Kandging Ray, Beytone ir Fume tiesiog profesionaliai išpildė būtent tai, ko iš jų tikėjausi. Todėl festivalį vainikuojantį koncertą iš anksto vertinau ne kaip vyšnią ant torto, o tiesiog papildomą bonusą.

Atsidūręs salėje užėmiau sėdimą vietą paskutinėje eilėje. Visas toks pasiruošęs akademiniam koncertui su kreiva eksperimentine elektronika… Bet tai kur tau, jau po kelių minučių paaiškėjo, kad Andi ir Janas šįvakar nusprendė pagroti kiek ritmingiau. O ritmams įsibėgėjant vis labiau natūralu, jog kūną apima nevalingas noras judinti kojas ir linksėti bent jau. Tačiau negi dabar pulsi taškytis, kai aplink susibūrę tokie rimti muzikos mėgėjai?

Apsidairęs pastebi, kad publikos tarpe yra panašių į tave veikėjų, kurie nėra abejingi Mouse On Mars skleidžiamiems ritmams ir demonstruoja bent šiokį tokį judėsi, kad ir užslėptą (o, nesu toks vienas, yra saviakų!), bet didesnė dalis vis vien išdidžiai išlieka santūriais savo kėdėse.

Kėdėse! Pala, bet kodėl čia apskritai sustatytos kėdės? Tuomet prisiminiau filmą Das Experiment [2001], kurį, beje, taip pat susuko fokiečiai. Ten 20 savanorių dalyvavo moksliniame eksperimente, kurio metu viena dalis vaidino kalinius, o kitą – prižiūrėtojus. Nesunku nuspėti, kad neilgai užtruko, kol tarp eksperimento dalyvių prasidėjo trintis.

„Mhm!“, – viską supratau akimirksniu. Pasirodo, visi tą vakarą susirinkę ŠMC tapome mokslinio eksperimento dalyviais, patys to nežinodami. Štai stovi du kvaištelėję mokslininkai-genijai prie savo kompiuterių ir transliuoja signalus, kurie retą primatą paliktų abejingą ant kėdės. O mes sėdim tokie… bandomieji triušiai. Кролики думали, что это любовь, а на самом деле их разводили (red. lietuviškai dingsta žodžių žaismas).

Kaip tik tą akimirką iš vidurinės eilės iššoka jaunuolis ir šoliuodamas koridoriumi atgal šaukia draugui, jog nebegali ilgiau išsėdėt. Atsidūstu su palengvėjimu. Tuo tarpu mintyse įsivaizduoju, kaip vokiečių mokslininkai žurnale pažymi laiko atkarpą, ties kuria „pajudėjo ledai“, o jaunuoliui ant kaktos atsiranda etiketė „ragavęs psichoaktyvių“.

Slapčia pradedu vis dažniau pagalvot, kad gal jau laikas atsistot. Bet šoka juk tik tie dviese, o 200 vis dar sėdi. Ir šiaip kažkaip nesinorėtų pakliūti į medikų akiratį…

Tačiau eksperimentas tęsiasi ir bytas intensyvėja. Šen bei ten atsistoję žmonės juda link išėjimo. Tuo tarpu šokančių gretos nedrąsiai bet vis tankėja.

Mouse On Mars muzika iš pažiūros gan paprasta ir gal net primityvi. Bet klausytojas neturi pasirinkimo. Jis kaip Aleksas iš Prisukamo Apelsino yra priverstas klausyti šių ateiviškų garsų, kurie nekaltus triušius paverčia zombiais. Ilgainiui „paprastas“ MoM muzikines struktūras klausytojo vaizduotė ima pripildyti trūkstamu turiniu. Garsas tampa pilnesnis, suprantamesnis ir jau nieko nestokoja. O ir veža nevaikiškai.

Paranoiškai besidairant gali surasti vis daugiau „kraujo brolių“. Tas džiugina. Bet jų tarpe vis šmėsteli tie įtartini tipai, persirengėliai, kurie žinoma dirba daktarams, t.y. tarnauja medicinos labui. Tad, ne, ne, išsiduoti jokiais būdais negalima.

Mano sutiktas vienas iš renginį garsinančių žmonių papasakoja istoriją, jog soundchecko metu Jan St Werner vos užlipęs ant scenos pareiškė, kad groti esant tokiam žemų dažnių kiekiui jis negalės. Nes turi problemų su sveikata ir toks kiekis į muzikantus atsuktų subų, bei nuo sienų pargrįžtančių signalų jo pasirodymą daro paprasčiausiai neįmanomu. Apskaičiavę patalpos geometriją, difrakcijos kampus, bei pritaikę atitinkamus algoritmus garso specialistai problemą, aišku, išsprendė. Bet ar jūs esat susidūrę su atveju, kuomet elektroninės muzikos atlikėjui būna per daug žemų? Pasirodo, kartais ir piktiesiems šarlatanams tenka pabūti triušio kailyje, hm.

Tuo tarp situacija salėje vis labiau intensyvėja. Nėr kada net nubėgt alaus į ŠMC barą. O publikai vis labiau įsidrąsinant pasijuntu atsidūręs 2012-ųjų Satta Outside festivalyje.

Bet aš pamenu, kaip Trinity aiškino, kad déjà vu tėra gedimas matricoje, tad toliau vaidinu ramų ir neišsiduodu. Saugiau yra šokti mintyse.

Žinoma, kad visi geri dalykai kažkada pasibaigia. Ovacijos truko bemaž 10 minučių. Po jų ant scenos sugrįžę negailestingi mokslininkai atsiprašė, kad daliai publikos pasirodymo teko klausyti sėdint.

Užtat šaunu, kad geri dalykai gali būti pratęsiami. Tad vokiečiai, išreiškę viltį, jog dabar sėdinčių nebeliko, driokstelėjo papildomas 15 minučių. Su netikėtais dubstep, idm, jungle, trap viražais. Šitaip paliudydami, jog seka muzikos tendencijas ir su jais viskas yra tvarkoj. O tie, kam jie atrodė išprotėjusiais mokslininkais-eksperimentatoriais, gali atsipalaiduot.

Tik po kurio laiko atėjo sąmoningas suvokimas, jog tai buvo labai paveikus pasirodymas, vienas stipriausių ir įsimintiniausių mano patirtų šiemet. Ne išgirstų ar matytų, o būtent patirtų. O šiemet tarp kitko esu patyręs įelektrintą Nick Cave & The Bad Seeds, vis dar aktualius Massive Attack, kūrybingumo viršūnėje esančius Arctic Monkeys, galiausiai Bohren & Der Club of Gore.

Apskritai šis koncertas man grąžino tikėjimą žmonija. Nes juk mes visi tokie snobai, pabuvoję europose ir amerikose, visko matę, duokite mums kažko naujo… Sustabarėję ir atbukę.
O čia ateina du kuklūs vokietukai ir sugeba prieinamai parodyti tą sunkiai apsakomą jausmą, kad muzika yra universali kalba, kuomet minioje nepažįstamų žmonių patiri bendrumo jausmą. Ačiū jiems už tai. O Gaidos organizatoriams, kad atvežė.

P.S. Po koncerto sužinojau, kad besiruošiant Mouse On Mars pasirodymui, jų pageidavimai dėl kėdžių buvimo/nebuvimo ir apsisprendimo tarp labiau eklektiškos/eksperimentinės/akademinės ar šokamos programos ne kartą keitėsi. Tad turėjome, ką turėjome. Taip net įdomiau.

Bangos Koncertai

Leave a Comment

Your email address will not be published.