Kalbant atvirai, iki šiol daugiausia „valgydavau“ psichologines, filosofines, per daug rimtas ir galiausiai nuobodžiomis tapusias, iš serijos you really can change your life!, knygas. Nuo žodžio valgydavau turbūt reikėtų nuimti kabutes, nes knygas nuo vaikystės skaitau greitai ir lengvai. Teigiama pusė – neprireikė lankyti greitojo skaitymo kursų, neigiama – daug sunkiai uždirbamų pinigų išleidžiama ant vis naujų, gražesniais viršeliais ir įdomesnių antraščių, knygų. Bet kiek galima skaityti apie tai, kas yra teisinga, o kas ne, ką reikėtų daryti, o ko prisibijoti. Juk visa teorija be patirties dažnai labai greitai subliūkšta kaip burbulas. Taigi užsinorėjau kažko tikro, patirto, realaus…
Kai tikrai nori, viskas susiklosto it pasakoje – lydekai paliepus, man panorėjus, įsigijau knygą – dokumentinę istoriją arba autentišką išgyvenimą. Šis žanras man buvo atradimas ir kartu klausimas sau: „Ką aš veikiau anksčiau?“. Mat knyga įtraukė taip, kad pamiršdavau pavalgyti ar nusistatyti žadintuvą į darbą…
Mary Ellen Crow Dog ir Richardo Erdoeso knyga Lakota Woman Amerikoje buvo išleista 1990 metais. Praėjus dvidešimtmečiui po knygos pirmojo pasirodymo, dėkui susiprotėjusiems, pasirodė Lakotų moters vertimas į lietuvių kalbą. Knygoje lakotų genties moteris Mary Crow Dog (dar žinoma kaip Mary Drąsusis Paukštis) šaltakraujiškai (man taip pasirodė) pasakoja apie XX a. 7–8 dešimtmečio indėnų gyvenimo sąlygas Pain Ridžo ir Rosbado rezervacijose Pietų Dakotoje, JAV.
Turiu prisipažinti, kad iš knygos tikėjausi sužinoti indėnų susiderinimo su gamta paslaptis, kasdienius papročius, ritualus, kuriais jie pasisemia dvasinių jėgų ir kuria vidinę ramybę. Maniau, kad gyvas lakotų moters pasakojimas atskleis, kaip teisingai yra auklėjami jų vaikai, kokios stiprios šeimos tradicijos. Juk dabar ekologija, grįžimas prie gamtos, technikos ir vertybių karai yra aliarminės temos visuomenėje, todėl norėjosi rasti kažką ypatingo ir paguodžiančio – pavadinkime indėniško.
Vis dėlto mano saldžią vaizduotę pakirto kitokie – rūgštūs, bet tikri išgyvenimai. Skaitant pirmajį knygos trečdalį kildavo dviprasmiški jausmai. Pyktis gydytojams, kurie indėnų moteris sterilizuodavo be šių sutikimo, teisėsaugos pareigūnams, kurie tyčiodavosi iš indėnų ir bausdavo juos fiziškai. O vietomis prigaudavau save susierzinusią. Ir ne dėl pačios pasakotojos vargų, jai skirto pikto likimo piršto, bet dėl jos nuožmių kaltinimų. Širdies kertelėje, ten kur slepiasi sąžinė, tyliai pasijauti nedorėlis, nes esi baltasis. Taip, ilgą laiką prievarta į rezervacijas suvaryti indėnai gyveno apgriuvusiuose pastatuose, barakuose, lūšnose ir net senuose autobusuose. Taip, indėnai buvo visuomenės nuošalyje ir neturėjo lygių teisių su baltaisais. Tačiau ar baltųjų sukurtos „įkalinančios“ sąlygos buvo vienintelis faktorius, privertęs indėnus „išsigimti“ – prasigerti, vogti, vartoti narkotikus ir lieti pyktį ant visų baltųjų ir net savų?
„Kai kurie Lygumų genčių vyrai mano, kad moteris reikalinga tik tam, kad įšliaužtum į jos miegmaišį ir kad rūpintųsi vaikais. Tai atgarsis to, ką jiems padarė baltaodžių visuomenė“. Čia ir vėl kalti baltieji. Galvoje užsiplieskia susimąstymo lemputė – kodėl sudėtingos, bet įmanomos gyventi (ir net kovoti bei siekti), sąlygos daugumą indėnų visiškai išvedė iš pusiausvyros ir sugniuždė. Kodėl dalis jų taip greit pasidavė, ėmė veltėdžiauti, pamiršo savo ritualus, išpuoselėtas tradicijas ir ėmė nebetikėti…
Atsakymai paaiškėja atidžiai sekant Mary pasakojimo. Mary gimė 1953 m. Rosbado indėnų rezervacijoje Pietų Dakotoje. Taigi ji jau gimė šeimoje ir augo aplinkoje, kurioje nebuvo gyventa Sėdinčio Jaučio ar Šėlstančio Žirgo žygdarbiais, nebuvo dalinamasi tauriomis legendomis – visa tai buvo kažkada kažkieno patirta. Tyliai galima sušnibždėti, kad Mary gimė netinkamu laiku, jau gerokai palytėtu šiuolaikinės civilizacijos. Mary buvo priverstinai paimta iš namų, kai motina važinėjo dirbti į kitą miestelį, ir išvežta į katalikų vienuolių išlaikomą internatą indėnų vaikams – kad taptų kaip „baltieji broliai“ ir užmirštų indėnišką savastį. Bet Mary Drąsusis Paukštis visada jautė, kad yra indėnė – to užmiršti neįmanoma. „Aš užaugsiu, kad būčiau indėne!” – šaukė ji.
Skaitant knygą toliau man kilo mintis, kad pyktis, kaip jausmas, ne visada yra blogas. Būtent pyktis, o ne pasidavimas, „pagimdė“ kovą už indėnų teises ir prasmingesnį gyvenimą. Kalbu apie iš dvasios kilusį pyktį, kuris kovoja širdimi ir tikėjimu. Iš to kilo Vunded Ni apsiaustis – indėnams svarbios vietovės užėmimas ilgą septyniasdešimt vieną dieną, siekiant pasipriešinti baltųjų sukurtai padėčiai. Kovos ir nevilties metu atgimė Yuwipi (gydymo ritualo), Inipi (apsivalymo pirtyje garais) ceremonijos, Saulės ir Vėlių šokiai. Per dviejų skirtingų pasaulių – baltųjų ir indėnų – sankirtą raudonoji tauta vėl pasijuto broliais ir seserimis, atskleidė savo neribotą drąsą, pasiaukojimą ir meilę savo istorijai.
Šios knygos tikrai nerekomenduoju romanų mėgėjams – čia nėra meilės istorijų intarpų ar romantikos trupinių. Išjaustoje ir iškentėtoje istorijoje atsiskleidžia kaltinimai, brutalumas, vertybių priešprieša ir bala žino iš kur toks stiprus tikėjimas net mirties šešėlyje.
Baigus skaityti knygą, užvirė minčių košė. Kas iš tiesų yra indėnai, ir ko gi jie siekia? Mary Drąsusis Paukštis teigia, kad raudonoji tauta gali gyventi ir skurdžiomis sąlygomis, bet taip, kaip jie nori. Kas gi yra jų laisvė? Net jei jie būtų turėję visišką laisvę, ar ilgai lakstytų paskui bizonus ir puoselėtų savo papročius, nepasiduotų šiuolaikinės civilizacijos sukurtiems „patogumams“ ir „galimybėms“? O gal kažkiek indėniškos laukinės dvasios mes kiekvienas nešiojamės savyje? Manau gera knyga yra ta, kurią perskaičius dar lieka klaustukų, tad nedvejodama patariu šią knygą „praryti“ kiekvienam. Beje, šiuo atveju galioja taisyklė – pradėjęs ragauti negali sustoti.
Išsiilgusi ryšio su gamta ir jaukių pokalbių prie laužo, atsisveikinu su Jumis iki kito karto.
