Klasikos valandėlė su Č. Dikensu

2013-10-31        

Charles_Dickesn_-_pasakojimai apie du miestus

Prieš porą metų skaičiau Didžiuosius lūkesčius, dabar – Pasakojimą apie du miestus. Abi knygos nepaliko didelio įspūdžio. Siužetas, tiesa, visai šaunus ir tiktų susukti neblogam serialui (esu tikra, kad jų jau prisukta), jame daug dramatiškų posūkių ir panašiai. Bet jie tokie dramatiški, kad galima tiksliai nuspėti, kas įvyks: tereikia įsivaizduoti patį netikėčiausią įmanomą vingį, ir Dikensas būtent jį ir bus išsirinkęs savo istorijai.

Pasakojime šito mažiau, bet Didžiuosiuose lūkesčiuose galima nuspėti beveik viską. Labiausiai šiuose Dikenso romanuose man nepatinka veikėjai. Jie arba geri, arba blogi. Be proto vienpusiški. Štai moterys Pasakojime išvis pasibaisėtinos. Viena iš svarbesnių pusę knygos mezga (patiktų Šliogeriui), o kitą pusę knygos kaip pasiutus pjauna visus Revoliucijos priešus (šita dalis gal ir nieko). O kita iš svarbesnių visą knygą tik virpa, tirta, dreba ir alpsta. Net užknisa skaityti. Vyrai ne ką geresni. Jei veikėjas geras, tai jis greičiausiai kaip nors pasiaukoja dėl kitų, o jei blogas, tai tranko žmonos galvą į lovą (kurios, beje, esminis bruožas yra tas, kad ji meldžiasi) arba, pvz., suvažinėja karieta berniuką ir aimanuojančiam tėvui numeta monetą. Kai veikėjai tokie, būna visiškai vienodai, kas jiems nutiks. Tiesa, pabaigoje gal kiek ir įdomu, kaipgi baigsis tam Darnėjui, bet neypač. Įdomiausias turbūt daktaras Manetas, bet tik todėl, kad jam negerai su galva. Žodžiu, siužetas gal neblogas, nors ir nuspėjamas, bet veikėjai ypač plokšti.

Skaitant Pasakojimą apie Dikensą išaiškėja vienas svarbus dalykas: jis neapkenčia Prancūzijos ir prancūzų. Anot jo, Prancūzija yra šiknaskylė, kur aristokratai daro per užpakalį ubagus, o vėliau, prasidėjus Revoliucijai, atvirkščiai. Tie varguoliai, net geriausi iš jų (jiems autorius skiria ne po vieną skyrių), prasidėjus Revoliucijai virsta tokiais pačiais žvėrim kaip ir visi kiti prasčiokai ir eina skersti visų, kas juda, o kas nejuda – patys žinot, kaip toliau būna. Žodžiu, siaubas! Ko jau verta vien knygos pradžioje esanti smarkiai groteskiška gatvėje išsipylusio vyno gėrimo scena. Nuvargėliai kaip skėriai supuola ir laižo nuo žemės vyną. Dikensas nevengia iš jų pasišaipyti – atseit, tie prancūzai tokie pasibaisėtini, kad net šliaupia su vynu sumišusį purvą. Baisu!

Kitas dalykas – Dikenso stilius. Suprantu, kad knygos parašytos seniai. Bet vis tiek. Pilna žiauriai lėvų išsireiškimų, tokių kaip „tyra“ arba „niekinga“ širdis. Arba „doroviniai negalavimai“ (kas čia per daiktas?). Norint tiksliai atvaizduoti tų posakių baisumą turbūt neišeis apsieiti be ilgesnės citatos. Štai viena geresnių: „Marškiniai, nors ir prastesnės medžiagos nei kojinės, buvo baltutėliai lyg keteros bangų, dūžtančių gretimame paplūdimyje, ar saulės nutvieksti burių taškučiai, žvilgantys jūroje.“ Aš nieko prieš tokius išsireiškimus, nes tada bent jau būna knygoje iš ko pažvengti. Tiesa, Pasakojime kiek daugiau humoro nei, pvz., Didžiuosiuose lūkesčiuose. (Nors wikipedijoj rašo, kad Pasakojime kaip tik to humoro mažiausia) Bet dabar bent jau suprantu, ką žmonės turi omeny sakydami dikensiškas humoras, nes po Didžiųjų lūkesčių to visiškai nesupratau. Šioje knygoje nemažai to wry humour, kuriuo didžiuojasi britai. Čia galima įžiūrėti kažką, kas vėliau virs Jerome K. Jerome, o dar vėliau Douglas Adamso, Terry Pratchetto (ir kitų) humoru.

Kodėl, paklausit, aš tą knygą skaičiau? Todėl, kad tik po trijų vieno autoriaus knygų nurašau jį visiems laikams. Kaip ir, tik perskaičius mažiausiai tris to paties autoriaus knygas, įtraukiu jį į favoritų sąrašą. Gal ir kvaila, bet aš taip mėgstu. Trečią Dikenso romaną turbūt rinksiuos Deividą Koperfildą, nes man patinka coming of age istorijos. Tiesa, tą darysiu mažiausiai po penkerių metų, kai jau primiršiu, kad tas Dikensas truputį nuobodus.

Tikrai nesiūlau skaityti šios knygos bet kam, bus pernelyg nuobodu, senamadiška. Bet, žinoma, jei domitės literatūra daugiau už vidutinį skaitytoją, manau, Dikenso išvengti negalima. Reikia paskaityti bent jau tam, kad galėtum pažvengt iš epitetų.

Pagal wikipediją Charles Dickens atrodė taip:

Dickens_Gurney_head

Knygos Pergamentai

Leave a Comment

Your email address will not be published.