J.D. Salingeris: labanakt! Labos jums nakties, visi beširdžiai tyleniai!

2011-03-02        


Žinoma, maištingoje paauglystėje visi skaitėme J.D.Salingerio kultinį romaną Rugiuose prie bedugnės [1951]. Knyga buvo tarsi švyturys tamsoje, užuovėja nuo nesusipratėlių suaugusiųjų, galų gale vienas iš must read kūrinių brandos laikotarpiu, kad išgyventum.

Apysakos Aukščiau gegnes, dailidės ir Susipažinkite: Simoras buvo publikuotos gerokai vėliau nei romanas Rugiuose prie bedugnės, autoriui sulaukus 44-erių. Knyga su šiomis apysakomis tapo 1963-iųjų bestseleriu JAV. Ir išties, jei dėl knygos „rugių“  (buvo) pamišęs kas antras paauglys, tai kūriniai Aukščiau gegnes, dailidės ir Susipažinkite: Simoras labiau nukreiptos į brandesnį, gana išmintingą ir, žinoma, turintį juoko gyslelę, skaitytoją.

Trumpai nupieškime knygos vaizdą: pirmoje, kone įtempto veiksmo apysakoje, Badis Glasas išsiprašo iš armijos ir vyksta į savo brolio Simoro vestuves. Į jas susirenka visi, išskyrus Simorą. Badis pradeda geriau pažinti savo brolį, įsėdęs į automobilį kartu su įpykusiais nuotakos giminaičiais ir pakvietęs juos užsukti į brolio butą. Antroje apysakoje Susipažinkite: Simoras Badis negali nuslėpti savo didelės meilės jau mirusiam broliui Simorui ir kone sudievina jį. Kurdamas nusižudžiusio Simoro literatūrinį portretą, Badis papildo jį dzenbudizmo, haiku ir vedų išmintimi.

Vis dėlto abi apysakos ir jų stilius gerokai skiriasi. Nekaltinkime, kad jas vertė skirtingi vertėjai, čia, matyt, priežastis slypi kitur. Pirmoje apysakoje atsiskleidžia jau savaime juokingas siužetas, prie kurio dar pridėjus J.D.Salingerio sarkazmo skraiste apgaubtą humoro jausmą, visą kūrinį „suvalgome“ su niekaip neblėstančia ir kvailokai įsirėžusia šypsenėle. Apskritai apysaka Aukščiau gegnes, dailidės išlaiko intrigą iki pat galo, yra lengvai skaitoma, lakoniška, kas suteikia savotiško žavesio (paprastume slypi genialumas).

Kaip jau minėta, Badis, atvykęs į brolio Simoro vestuves, išvysta daugybę svečių ir jaunąją, gėdingai likusią ant ledo. Vis dėlto apysakos komizmas įgauna pagreitį tuomet, kai jaunikio brolis (vien dėl to tapęs blogiečiu), neištvėręs karščio, įšoksta į vieną iš svečių automobilių ir kaip tyčia patenka į nuotakos giminaičių kompaniją (beje, važiuojantis automobilis – tai uždara erdvė, iš kurios pabėgti, kad ir kaip norėtum, ne taip ir lengva…). Čia rašytojas pasitelkia savo meistriškumą ir drąsiai naudoja „išdirbtus ginklus“ – per smulkmenas ir šmaikščius pastebėjimus (pasakotojo Badžio akimis) netiesiogiai atskleidžia tikruosius veikėjų paveikslus, su visais jų privalumais ir trūkumais, kurioziškais įpročiais ir margomis charakterio ypatybėmis:

(…) Bet grįšiu prie savo pasakojimo. Prisimenu, kol visas trejetas – svočia, jos vyras ir misis Silsbern – sąmokslininkiškai stebėjo mane kosint, aš atsigręžiau į mažą seneliuką automobilio gale. Jis vis taip pat atkakliai žvelgė priekin. Didžiai jam dėkingas pastebėjau, kad jo kojos nesiekia grindų. Jos man priminė senus gerus draugus.
– Kuo tas žmogus apskritai verčiasi? – paklausė svočia, kai aš antrą kartą nustojau kosėjęs.
– Jūs turit galvoje Simorą? – pasiteiravau. Iš svočios klausimo pajutau, kad ji pagalvojo kažką šlykštaus. Paskui staiga intuityviai suvokiau, kad ji gal žino visas Simoro biografines smulkmenas, – o jų buvo nemaža, – tai yra tuos prieštaringus, gana dramatiškus, bet visiškai kitaip suprastus faktus apie jį (…).

Skaitant apima jausmas, kad veikėjai realūs – tai kasdien ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose sutinkami žmonės, kurie kuria problemas, kai jų nėra, arba su kuriais privalome priimti greitus sprendimus ar bendrauti, kai visiškai to nenorime. Kartais vienintelė išeitis išgyventi tokioje situacijoje – nusigerti, ko progai pasitaikius ir imasi „nukankintas“ Badis.

Antroje apysakoje Susipažinkite: Simoras pagrindinio siužeto nėra, tai – dienoraščio, prisiminimų forma parašytas kūrinys. Čia daug ir neretai nuobodžiai Badis pasakoja apie savo mylimą nusižudžiusį brolį Simorą. Per požiūrį į brolį, didelę pagarbą ir meilę jam, atsiskleidžia ne tik paties Badžio charakteris, vidinis pasaulis, bet ir visos didelės Glasų šeimos santykių ypatumai, jų tarpusavio ryšys. Apysakos stilius gerokai kitoks, nei pirmosios, – nebėra lakoniškumo, vietoje to – kilometriniai sakiniai (Badis pasirodo iš tų, kuris daug šneka, bet mažai pasako), kas gali erzinti skaitytoją. Įdomu, kad šiame kūrinyje pagrindines pozicijas užėmusi šmaikšti kalba galėtų pralenkti net prieš tai nagrinėtą Aukščiau gegnes, dailidės, tačiau iš esmės Susipažinkite: Simoras skaityti sunkiau ir sudėtingiau. Dažnai reikia pasukti galvą, ką pasakotojas Badis turi omenyje (minčių ilgumas, nerišlumas ir šokinėjimas daro savo), bei būti pasiruošus priimti naujų žinių – per Simoro paveikslą skaitytojai šiek tiek supažindinami su literatūra, kinų ir japonų poezija, haiku išmintimi.

Antroji knygos apysaka įdomi tuo, kad čia Badis „daro, ką nori“. Pasakoja skubotai, nepabaigia minties, kalba apie tai, ką tik pats supranta, bet juk jis – rašytojas, todėl neįrėminta laisvė iš dalies žavi. Be to, Badis stengiasi būti artimas skaitytojui, tad, kaip ir recenzijos pavadinime, kartais išvadina juos „beširdžiais tyleniais“ – juk jis nori suprasti, ko mums reikia!

Taigi, perspėju: skaitydami pirmąją apysaką darysite lengvą mankštelę, o norint įveikti antrąją teks daugiau prakaito išlieti… Perskaičius abi, lieka vienintelis klausimas – po galais, ir kas gi tas Simoras? Galbūt net, kas apskritai yra Žmogus? Tiek daug gali kalbėti ir pasakoti apie kitą asmenį, net tau labai artimą, bet galų gale supranti, kad gal tik kruopelytę pavyko atskleisti – tiek daug Žmoguje telpa…

Knygos Pergamentai Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.