Gaida 2014: I dalis

2014-10-31      1 KOMENTARAS  

gaida

Jei kas nors lieptų išsirinkti patį mėgstamiausią festivalį, tektų rimtai pamąstyti. Sūpynės? Yaga? Šie pasirinkimai mažai ką nustebintų. Festai laiko patikrinti, gerai organizuoti, smagūs, judrūs, su daug draugų ir gera muzika. O gal Gaida? Kas ta Gaida? Dažnam tik „kažkas girdėto“, bet 24 metus skaičiuojantis festivalis visada pasiūlo bent porą įdomiausių metų muzikinių patirčių.

Kažkada jie atvežė Ryoji Ikeda, kitąkart ant scenos stovėjo Mira Calix ir pora šimtų skėrių, buvo ir grojimo elektros lemputėmis, ir įprastesnių, klasikiniais instrumentais atliekamų modernios klasikos kūrinių. Bet pernai buvo kažkas tokio – ir į dvasių pasaulį išnešantis Michael Gordono Timber, ir įspūdingas Alva Noto pasirodymas, ir garso prigimtį nagrinėjantis Theatre Des Bouffes Du Nord. Tad ruošiuosi į pirmąjį šių metų koncertą ir nekantrauju – kaip gerai bus šiemet?

Spalio 24: Les Percussions De Strasbourg

Kūrinys vadinasi „Juodoji Žvaigždė“, jis atliekamas šešiems perkusininkams apsupus salės centre sėdinčius žiūrovus, ir jį parašyti Gerard Grisey įkvėpė pulsarai… Užtektų bet kurio iš šių faktų, kad mane sudomintų, o čia jie visi trys kartu.

Prieš prasidedant koncertui žiūrovai nugramzdinami į tamsą, kurioje išgirsta trumpą paskaitėlę: pulsarai – tai neutroninės žvaigždės, stiprią elektromagnetinę spinduliuotę ne visomis kryptimis, o pora siaurų spindulių. Taigi pulsaro signalas į žemę siunčiamas tik tada, kai žvaigždė pasisuka į mus tinkamu kampu. Kadangi pulsarai nuolat sukasi, jų signalas tai atsiranda, tai dingsta, ir taip sukuria tam tikrą ritmą.

Viena iš šešių scenų nušvinta, atlikėjas imasi darbo – pradeda lėtai, su tarp garsų išlaikytomis pertraukomis, ir netrukus mintyse matau tuščią, supernovos suniokotą sistemą. Tolimą, šaltą ir negyvą erdvę, kurioje kartas nuo karto nuaidi nerimastingi ir aštrūs sąskambiai. Kūrinys pamažu vystosi, intensyvėja, įsijungia daugiau atlikėjų, ir staiga garsas pradeda suktis ratu aplink. Jei kompozitorius siekė perteikti supermasyvaus dangaus kūno judesius, jam pasisekė. Velnias, jautiesi lyg rimtai aplink tave skrietų kažkas sunkaus ir grėsmingo – perkusininkų meistrystė veda iš proto. Tačiau netrukus judėjimas pradeda rimti ir intensyvų visąapimantį triukšmą vėl pakeičia juoda tuštuma. Šią keičia tikro pulsaro signalo įrašas, o vėliau dar pora pakilimų ir nusileidimų. Kūrinys trunka gerą valandą, bet visiškai neprailgsta, o po kelių dienų vis dar pagausiu save mąstantį apie tai, kaip įspūdingai skamba gyvas surround‘as.

Spalio 28: Lietuvos kamerinis orkestras

Šis koncertas – vienas iš tų įprastesnių, nepasižyminčių nei ypatingais instrumentais, nei akustikos-elektronikos sinteze, nei netikėtomis atlikimo technikomis. Senas geras kamerinis orkestras ir keturi moderniosios klasikos kūriniai.

Osvald Golijov „Last round“ – tvarkingas ir be pretenzijų, nei nustebina, nei nuvilia, susiklauso neblogai ir tiek. „E-motions“, kurio autorė Hana Kulenty sėdi tarp žiūrovų, iš pradžių nuteikia maloniai. Nors šiaip nelabai mėgstu akordeono, šis skamba nepanašiai į save, nėra jokių italus ar lietuviškas vestuves menančių melodijų. Vėliau jų gal ir atsiranda, bet tuomet jau vertinu akordeonisto talentą – kokiu greičiu jis minko akordeoną ir spaudo visus tuos mygtukus! Akys tiesiog nespėja sekti pirštų. Tačiau ta gera pradžia išsitęsia, užsitęsia ir jau, rodos, trunka amžinybę. Galausiai pradedu muistytis ir skaičiuoti minutes iki pabaigos.

Toliau – Philip Glass „Trečioji simfonija“. Kad ir ką besakytum, senolis turi talento. Lyg ir popsas, klasika masėms, bet taip gerai sustyguota, tokia harmoninga, kiekvienas garselis ten, kur ir turi būti, nieko nereikalingo, daug netikėtų ir malonių sąskambių, o klausydamas ketvirtosios dalies galvoju, kad neprisimenu, kada paskutinįkart mane taip džiugino šis žanras.

gaida martinaitis

Algirdo Martinaičio kūrinys po tos ketvirtosios dalies skamba pakankamai blankiai. Lyg ir kiltų noras keliauti namo, bet nemandagu. Ir ačiū tam, kuris išrado mandagumą – po kelių minučių pradedu vertinti modernias kūrinio konstrukcijas, dar po kelių dailius harmoningus intarpus ir solistės Aisha Syed meistrystę, o kai galiausiai dirigentė Adrija Čepaitė padeda šalin batutą, išsitraukia mažą trimitėlį ir atsisukus į žiūrovus pradeda trimituoti, prisimenu smagiuosius Cage‘o opusus. Respekčiukas dirigentei, nes manau, ne kiekvienas jos profesijos atstovas tokiai provokacijai būtų pasirašęs.

Šia džiugia gaida koncertas ir baigiasi, bet dar pusė festivalio priešaky.

Ką dar verta pamatyti ir išgirsti?

Spalio 31, 19:00

Kongresų rūmuose Lietuvos simfoninis orkestras gros keletą kūrinių, tarp kurių bus ir Philip Glass kūrybos, ir Michael Gordon „Pekino harmonija“. Jo „Timber“, išgirstas pernai, man asmeniškai, buvo vienas įspūdingiausių visų „Gaidų“ visų koncertų ever.

Lapkričio 5, 19:00

Philip Glass koncertas, tačiau bilietų jau senokai nebėra.

Lapkričio 7, 21:00

Šiuolaikinio meno centre  Robert Henke pristatys savo projektą „Lumiere“. Bus elektronikos ir lazerių, kas galėtų tai praleisti?

Lapkričio 9, 19:00

Nacionaliniame teatre vyks Heiner Goebbels spektalis „Max Black“ – vienišas aktorius blaškosi scenoje ir pirotechnikos apsupty kuria garsus. Eksperimentinis teatras, kuris turėtų būti labai įdomus.

 

Koncertai

One Reply to “Gaida 2014: I dalis”

Leave a Comment

Your email address will not be published.