Dour Festival – belgiška egzotika

2011-07-26        

Liepos viduryje teko apsilankyti lietuvių dar mažai (ar beveik visai) neeksplorintame Dour festivalyje, vykstačiame pačioje Vakarų Europos gilumoje, beveik Belgijos ir Prancūzijos sankirtoje.

Perkirtus oro erdvę Belgija pasitiko mus beveik rudeniu. Apsiniaukęs dangus pridavė niūraus tono tamsiaplyčiams šalies kaimeliams ir industrinėms geležinkelio pakėlėms, mūriniams apleistiems sandėliams. Charleroi Sud stoties apylinkės taip pat niūrokos.

Štai jau pasiekus Dour kaimelį būrys festivalininkų, ištroškę linksmybių, spiečiasi prie festivalio autobusiuko. Į jį įlipus pradeda pilti lietus. O išlipus turbūt pirmąkart iš tikro suvokiau lietaus ir didelio open air‘o derinį. Pila kaip iš kibiro, eini nežinia kur masės vedama kryptimi, esi kiaurai šlapias, neši sunkias tašes, o oras taisytis nesiruošia. Info punkte išduoda apyrankes, tačiau angliškai niekas su mumis bendrauti nenori. Kur yra press kempingas – neaišku, žmonių srautas – bilenkoks, negavom nei žemėlapio, nei line-up‘o. Beveik apėmė desperacija…

Tačiau šiaip ne taip susirandam ramų kampelį pačiame kempingo pakraštyje, kur atsiranda hiperpaslaugūs ir angliškai puikiai kalbantys belgai, paaiškinę, kad dabartinėmis Belgijos oro sąlygomis mūsų palapinei – pyzė. Tačiau gavę gabalą celofankės ir lipnios juostos, paturbinam mūsų statinį iki antro levelio ir tikimės, kad daugiau nebelys.

Po tokių nuotykių net penki eurai už alaus bokalą nepasirodė daug. Gaunu kartono gabalą su line-up‘u. Taigi, ketvirtadienis. Gold Panda šou – pramazintas. Tačiau kaip tik pradeda vynioti kitas perspektyvus elektronščikas Martyn. Vis dėlto jo šokių aikštelėmis adaptuotas dubstep/grime/house/??? nelabai šildo. Visgi vietomis, vyrukas pavynioja deramos Hyperdub ritmikos, kuri verčia pakrutinti galvą. Štai suskamba ir jo superinis šmotas su Spaceape. Ir supranti, su kokio leiblo atlikėju turi reikalą. Martyną keičia minėtos leidyklos bosas Kode9. Pastarasis turuoja kaip didžėjus, o man labiau norėtųsi išgirsti jo live (su tuo pačiu Spaceape). Vyrukas nesikuklindamas vynioja Hyperdub šlagerius (Burial, LV hitai). O likusi selekcijos dalis priminė jo Dj Kicks miksą. Žiūriu, jog tokio skambesio tendencija jaučiama pas nemažą dalį šios scenos atlikėjų.

Praklausę gal pusę minėto dj seto, einame į kitą sceną, kur nusimato truputis gitarų. Pro šalį užmatau Kyuss reunion šou. Nelabai pažįstu šitų draugų. Bet skamba be parako. Gal todėl, kad sudėtyje nebėra Josh Homme? Nors daliai hardcore fanų, matyt, suėjo. Tačiau gretimoje palapinėje – visai kitos kartos atstovai Foals. Jų ramus ir neišsišokantis indie maloniai nuteikia vakarui. Ir kažkaip nesinori garso ar triukšmo, nes ramiomis gaidomis ir švelniu vokalu šie vyrukai išspinduliuoja labai nemažą energijos kiekį. Gal kartais ir norėjosi, kad jie trinkteltų kokį Cassius šmotą. Tačiau rami pasirodymo visuma apsiėjo ir be to.

Cypress Hill dažnam mano kartos atstovui turbūt dvelkia Egidijaus Dragūno klestėjimo laikais, Justiniškių pusės miegamaisiais kvartalais, markeriais laiptinėje, progresyvesnėmis vidurinių diskotekomis. Nors jų aktualumas dabartiniame kontekste – ginčytinas, turbūt dėl praeities darbų šie praeito dešimtmečio gangsteriai sėkmingai šniokščia per dalį didžiųjų festivalių. Iš turntable‘ų eina ne pirmus metus skaičiuojantys bytai, o B Real ir Sen Dog nebeatrodo tokie pikti ir grėsmingi kaip savo karjeros pike. Draivo ir energijos trūksta, kas turbūt naturalu kokį tūkstantajį kartą atliekant Insane in the Brain.

Penktadienį „prisijaukinam“ aplinką, susirandam dar ramesnį press kempingą ir zona, apsidžiaugiam Lidl‘o asortimentu ir vynais po kelis eurus, atsiranda ir anglakalbių. Šviečia saulutė. Nors ketvirtadienis ir nenustebino kažkuo ypatingu, šiandien laukia intensyvesnė programa.

Vidury dienos išstojo retro/post punk ledi Anika. Muzikinės improvizacijos driekėsi nuo šiurkštaus analoginio garso iki beveik džiazinių improvizacijų. Jaučiasi, kad čia rankas prikišęs Geoff Barrow. Tai yra modernus ir elegantiškas retro, dekadentininis lounge, industrinio gaudesio ir tamsaus jazz derinys, tokiomis lopšinėmis galėtų svaigintis pats David Lynch. Vertindamas Anikos vokalą neišvengsiu paralelių su Nico. Panašios šaltai dramatiškos žemos gaidos. Beje, pati Anika – nuostabi moteris, žavinti savo stotu ir laikysena scenoje, viena žaviausių alternatyvios scenos personų. Tai buvo pirmas tikrai labai sužavėjęs festivalio koncertas.

Bibio elektroninis setas užliūliavo chill‘iniais beats ritmais. Ramu, gaivu, nostalgiška. Daug linguojančio į taktą jaunimo. Malonus, erdvus garsas. Pats tas klausyti išsitiesus. Tik būtų smagiau tą daryti ne uždaroje palatkėje, o kur nors pievoje, pučiant gaiviam vėjeliui.

Malonus siurprizas – This Will Destroy You šou. Šie post rock/shoegaze/drone atstovai pradėjo linkti labiau į trečiojo komponento pusę. Bet jų monolitinės, didingos ir jausmingos garso bangos skamba nuostabiai. Gitarų sienos neša į svaiginančius garso okeanus, įsijungianti ritminė sekcija viskam suteikia dar didesnės galios. Viskas sprogsta tarsi bangų muša. Ir vėl atslūgsta melancholiškais gitarų pasažais.

Po to visiškai nesupratau Untold bumčiko. Dubstep scenos atstovų taškymasis 4/4 ritmais, ko gero, taps atskira šio straipsnio tema ir, deja, bus paliesta dar vėliau.

Ir štai scenoje išlauktieji Mogwai, kuriuos gyvai išvysti svajoju jau daugelį metų ir klausau ne ką mažiau. Vyrukai ramiai ir solidžiai, nedarydami didelės pompastikos, paėmė gitaras ir pradėjo groti. Kam jiems kažką įrodinėti – tegul kalba muzika. O ji – nuostabi. Daugiausia buvo atgrotos tikrai puikaus jų naujojo darbo Hardcore Will Never Die But You Will kompozicijos. Puikus garsas, įsijautimas, pakilumas. Albumuose jaučiama jėga tarsi dar pasidaugina. Nebuvo pamiršti ir šauniųjų Happy Songs For Happy People ar Mr. Beast topai. Netruko nei sunkesnių gitarų, nei jiems būdingo svajingumo ar emocionalumo. Puikiai, kaip ir tikėtasi.

Po to dar vieni ilgamečiai herojai – Pulp. Ir nuo pat pirmųjų akordų suprantu, kad Jarviui Cockeriui dar ne laikas pensijoj. Šis dendis, vyriškais aukštakulniais ir švarkeliu, nurovė savo energija, charizma, subtiliu sąmoju bei nuostabia muzika. Tarsi būtų tiesiai iš dar (tais laikais) nesugadinto MTV eterio atėjęs tiesiai į sceną. Vėlgi, studijinių albumų draivas keliasi kvadratu. Dar visą kitą dieną niūniavau Disco 2000, dainavau ir rėkiau per Common People. Buvo ir daugiau nuostabių dainų. Juk beveik visos Pulp dainos gražios. Ar ne?

Amerikiečiai Deerhoof – nėra pati tinkamiausia grupė atomazgai. Jų Japan flavoured/experimental/noise/indie trenkė per visus galus. Gražia eilute išsirikiavę muzikantai žaismingai valdo savo instrumentus, išgaudami netikėčiausius sąskambius. Švelnus Satomi Matsuzaki vokalas paskęsta gitarų triukšme ir beveik matematinių bugnų dūžių painiavoje. Bet šiame kiek chaotiškame garse vyrauja unikali harmonija. Deerhoof pasaulio dėsniai džiugina ausį savo nenuspėjamumu ir netikėtais šuoliais.

Šeštadienis. Vėl lija. Šįkart padėtis rimtesnė. Celofankė nebepadeda, todėl utilizuojamos visos aplink esančios polietileno atsargos ir (mano išradingos draugės dėka) palatkė turbinama iki penkto levelio. Dabar nei lietus, nei uraganas nebaisūs. Tik kad esu kiaurai šlapias. Bet nieko tokio.

Buvom užmetę akį į Pariah live‘ą. Kažkoks šokinis minimalas. Subtilaus dubstep nė kvapo. Neįdomu.

Vakaro programoje ypač laukiami dar vieni 90ųjų herojai – Suede. Taigi, kas kietesnis Bretas Andersonas ar Jarvis Cocker? Jei pastarasis atrodė tarsi žaismingas ir inteligentiškas šelmis, Bretas dvelkia elegancija ir galantiškumu. Nebejusti jo buvusio ryškaus androginiškumo. Bretas – solidus vyrukas. Ką gi, širdį paglostė nuostabiai atlikti Coming Up hitai, Dog Man Star numeriai. Juk Suede garsas turi ir to dvelkiančio late night vaibo ir roko energijos. Nė vieno nestigo. Tik The Beautiful Ones nereikėjo groti dukart greičiau. Juk tai – beveik baladė. Ech, britai…

Nuostabus paskutinis akcentas – Flying Lotus. Coltrane giminės genai daro savo, nes tai, ką išdarinėja šis vyrukai jau nebe beats – tai jau beveik džiazas. 21 amžiaus džiazas. O Steven Ellison – post modernios eros virtuozas. Jo laptop improvizacijas paspalvina Richard Spaven būgnų pragrojimai ir Dorian Concept prie analoginės klaviatūros. Taip, jis gali groti gyvai. Visi nuklausyti motyvai driokstelėjo su triguba jėga. Viskas skambėjo dar kitaip. Nesistebėčiau, jei kada išvystume FlyLo su visu orkestru.

Sekmadienis. Programa prasideda Russian Circles šou. Dar viena dozė post roko. Tik šįkart ne tokio rafinuoto, gerokai metalizuoto ir aštresnio. Vyrukai užtikrintai drožia gitaras ir smarkiau atsisuka fūzus  savo ilgose kompozicijose. Ir nors kūriniai – gana monotoniški, pastovus atoslūgių ir kuliminacijų žaismas neleidžia ilsėtis.

Begrojant Public Enemy teko ant sofkutės pasišnekučiuoti su Andy Butler iš Hercules and Love Affair. Kiek vėliau bandysiu pokalbio rezultatus paviešinti.

Labai gerą ir įdomų šoką sukėlė Cocorosie pasirodymas. Dar viena sesučių metamorfozė – kaip niekad keista ir, be galo, eklektiška. Tiesą sakant, įprastą eklektikos terminą reikėtų padauginti kubu, nes viskas čia sutirštinta iki negalėjimo. Ir šie metodai, ko gero, yra viena jų pagrindinių raiškos priemonių. Sesutės beatbox‘ina, šalia dirba bachuriukas su sempleriu ir fortepijonu. Aprašyti aprangai turbūt reikėtų ypač gerų literatūrinių sugebėjimų. Bet visas šitas chaosas užbūrė. Nes sesutės Cassidy suokia nuostabias melodijas. Viskas atsiskleidžia labai savita estetika, kai pasižiūri reikiamu kampu. Reikia tik deramai pažvelgti.

Štai Hercules and Love Affair sukalė nuostabų disco šou. Su gausiais chicago house elementais. Naujojo ilgagrojo gabalai gyvai suėjo labai gerai. Trys vokalai (Aerea Negrot, Shaun Wright ir Kim Ann Foxman) puikiai papildo vienas kitą. Pirmųjų dviejų sodrumas savitai konfrontuoja su plonai lengvu Kim balsu (deja, minisvajonė gyvai išvysti Nomi Rutz neišsipildė). Andy Butleriui su elektroniniai prietaisais tvarkytis padeda Mark Pistel. Visas pasirodymas buvo tarsi ilgas vokalinis setas, valandinis nesibaigiantis šokis spalvotoje diskotekoje. Disco/ house (pačia geriausia tų žodžių prasme) ritmai su razinkomis Blind ir You Belong pabaigoje.

Puikus išsitaškymas gigo pabaigai – Kap Bambino. Ši electro punk porelė generuoja mega turbinį energijos užtaisą. Įsivaizduokite Crystal Castles estetiką su Atari Teenage Riot proveržiu.  Rimta, ar ne? Caroline Martial scenoje darkosi kur kas intensyviau nei Alice Glass. O šaižūs sintetiniai smūgiai neleidžia nurimti nė akimirkai. Kap Bambino šou – ilgas 45 minučių kuliminacinis taškas. Revoliucija, maištas šokių aikštelėje. Caroline stage divin‘a, spardo kolonėlių bokštelius, rėkia fuzuotus lozungus. Labai stipru.

Taigi, taigi, taigi… Taip ir praūžė festivaliukas. Po to sekė bemiegė kelionė Briuselin traukiniu, pilnu purvo kelnėmis pasidabinusių festivalininkų. Turiu pasakyti, kad Dour festival neturėtų ignoruoti lietuviai – bilietas nebrangus, Belgija – puiki šalis, kainos labai įkandamos, line up‘ai šaunūs ir įkandami įvairiems skoniams. Manau, kitamet taip pat reikės šiaušti į Machine a Feu laukus. Tik tikėkimės, kad Belgijos žolė bus žalesnė, o dangus – kiek giedresnis.

[nggallery id=391]

Bangos Koncertai Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.