David Gilmour styguoja The Orb

Mjo. Grupės Pink Floyd galva David Gilmour prisideda prie The Orb naujausiam albumui Metallic Spheres. Gitarinis įgarsinimas plaukiantiems ritmams.

Pirmą kartą pamatęs šį tandemą būsimam albumui, lengvai sustingau. Tačiau prisiminiau, jog The Orb karjeroje turėjo lygiai tiek pat pliusų, kiek ir minusų. Santūriai vertindamas situaciją laukiau paspaudimo „play“. Sąlyginai tai yra įdomus junginys, tačiau jis nėra kažkoks antgamtiškas, kurio norėtum realizaciją mirkgyvenk išgirsti, nes nesuvoktum kaip tai skambės. Tai daugiau mažiau nuspėjama aplinka. Visų ligų Daktaras Alex Patterson, išskridęs tranzeris Youth (Martin Glover) ir maestro David Gilmour sukūrė dvi beveik pusvalandines kompozicijas ir paskleidė visuomenei. Ramūs, chill-out’iniai ritmai su psichodeline gitara. Dub-art-rock. Indie downtempo. Kaip nori, taip ir vadini. Viskas sukiojasi kosminėje terpėje, kaip pagalbinė priemonė ilsėtis, atsipalaiduoti, medituoti. Orbitalių kikai išliko lengvai druggy, pateikti kaip šių dienų kelionės iš Woodstock’o garso takelis.

Nemanau ar verta prisiminti kontraversišką grupės The Orb karjerą, ar spalvoti ir taip stiprias simpatijas vieno įtakingiausio kolektyvo Pink Floyd. Tiek viena, tiek kita pusė yra svarbios muzikos istorijai, tik iš skirtingų spektrų. Viena kaip elektroninės muzikos stilistikos novatoriai, kita – meninio roko pradininkai, savo produktu įtakoję socialinį, kūrybinį, idėjininį visuomenės gyvenimą visame pasaulyje daugiau nei 4 dešimtmečius. Tačiau vieni savo kūrybą yra baigę, o kiti išleisdami Little Fluffy Clouds, Toxygen maudosi šlovėje ir griūna į pasmerkimo žvilgsnių kupiną minią su tokiais albumais kaip pvz. Bicycles & Tricycles [2003]. Tačiau ne tai svarbiausia, grįžkim prie Metallic Spheres. Vienintelis klausimas – ar įdomu būtų klausyti dar vieną The Orb albumą be kviestinių žvaigždžių? Atsižvelgiant į jų produktyvumą (grupė tuoj išleis trigubą (!) naują – Impossible Oddities)  atsakau – ne itin. Vien faktas, kad jie kepa reguliariai per metus po vieną, santykinai neblogą ilgagrojį, tai tik ir lieka – santykinai.

Vien pati mintis – sulyginti patirtis iš skirtingų scenų – jau yra masinanti. Juokinga būtų mąstyti, jog  autoriams albumas reikalingas dėl prispausto sunkmečio. Tai unikalus projektas, kuriam pavadinimas ambient netinka. Smagu stebėti ribas, kuomet jauti tiek vienos pusės, tiek kitos įtaką bendram rezultatui. Dėl daugybės gyvų instrumentų, panaudotų įrašui, jis kiek primena modernius 70s art-rock laikus, tačiau kai viskas atliekama taip preciziškai švelniai, nūdienos aplinkoje – etiketės stipriai painiojamos, prašant įvardinti.

Vieno, ko David Gilmour’ui nereikėjo daryti – tai fragmentaliai uždainuoti. Bet vintažinė narsa daro savo. Nors šis artefaktas tik sunatūralizuoja pilną darbą. Tos dvi kompozicijos tampa besikartojančios hipnozės vadovais. Nesvarbu, ar kelios minutes idealiai nėra priimtinos, jos turi dailų tęstinumą, kur galutinį rezultatą gali pavadinti puikiu.

Albumas tiems, kas mėgsta pasvajoti apie tai, kaip buvo gerai. Klausoma kartojant.

Ir Yes, we believe in freedom.