Aurora_1

Nesu lietuviško kino mėgėja, tačiau  kai apie mūsiškių sukurtą filmą kalbama tiek, kiek apie Aurorą, ignoruoti tokio kiekio liaupsių bei gausybės tarptautinių apdovanojimų ir nesusidomėti paprasčiausiai neįmanoma. Kristinos Buožytės antrasis pilnametražis filmas Aurora (tarptautinis pavadinimas Vanishing Waves) jau antrą savaitę iš eilės Skalvijoje ir Pasakoje pritraukia pilnas sales žiūrovų, o spaudoje vis dar nemažėja straipsnių, recenzijų bei interviu su filmo kūrėjais. Ir išties, pamatęs šį filmą suvoki, kad reakcija adekvati, – filmas neabejotinai yra naujas vėjo gūsis visoje iki šiol sukurtoje lietuvių kinematografijoje.

Kaip ne viename interviu pati savo filmą apibūdina režisierė Kristina Buožytė, – filmas yra bandymas sujungti mokslinės fantastikos žanrą su meilės istorija. Filmas pasakoja apie mokslinį eksperimentą, kuriuo tiriama, kaip žmonių smegenys sąveikauja neuroniniu lygmeniu. Rodomi aštuoni laboratorijoje mokslininkų stebimi prisijungimai, kurių metu eksperimento dalyvis bioinformatikas Lukas (akt. Marius Jampolskis) keliauja komoje esančios Auroros (akt. Jurga Jutaitė) pasąmonės labirintais. Vis dėlto filmo pradžioje išties nėra labai lengva suprasti, kas, kaip ir kodėl bus daroma, ko, mano nuomone, mokslinės fantastikos žanre būti neturėtų. Žinoma, nors laipsniškai viskas daugmaž paaiškėja, man detalumo paties eksperimento specifikoje šiek tiek pritrūko.

Pati įdomiausia filmo dalis yra stebėti, kaip eksperimento veikiamas keičiasi pats Lukas. Eksperimento pradžioje net nežinodamas, kad keliauja moters pasąmonės srautais (tokios detalės nuo jo tikslingai slepiamos, o Aurora vadinama Šaltiniu), jis, prisijungimų metu regėdamas Aurorą, pradeda jaustis kaltas prieš savo mylimąją Liną (akt. Martina Jablonskytė). Ilgainiui stebi visišką Luko realaus ir pasąmoninio pasaulio ribų susiliejimą, kas pagrindinį personažą priveda ir prie gana drastiškų sprendimų. Tokio įdomaus personažo kismo jau senokai nebuvau mačiusi, o juolab lietuviškame kine.

Aurora_2

Kalbant apie pačių aktorių pasirodymą filme, tai neabejotinai visas įmanomas liaupses atiduodu Jurgai Jutaitei, prieš kurią gerokai nublanksta net ir populiarusis Marius Jampolskis. Viso filmo metu jauna aktorė stebina ne tik savo dievišku grožiu, tačiau ir nepaprastai įtikinama vaidyba. Pamėkliškos akys, mergaitiškas juokas, lengvi ir natūralūs judesiai net atviriausiose scenose – viskas byloja ją esant nepaprastu talentu. Tuo tarpu Marius Jampolskis man filme pasirodė kur kas prasčiau, tačiau nesu tikra, ar dėl to, kad jis jau ganėtinai pabodęs tiek televizijos, tiek teatro veidas, ar tiesiog  dėl to, kad J.Jutaitė buvo jam per stipri partnerė. Vis dėlto jį norėčiau pagirti už tai, kad nesijautė tos juokingos balandiškos vaidybos prieskonio ir akivaizdu, kad skirtingai nei dauguma Lietuvos aktorių, M.Jampolskis geba skirti teatro sceną nuo filmavimo aikštelės.

Dar vienas aspektas, kuriuo šį filmą man atrodo svarbu aptarti, yra net ne pati meilės istorija ar kaip ji vystosi, o filmo nuogumas. Nors netrūksta interviu apie tai, kaip (ne)sudėtinga buvo pagrindiniams aktoriams tiek daug filmuotis nuogiems, man čia kyla klausimas, ar išties tiek tos drąsos buvo reikalinga. Nepaisant to, kad apskritai nesu nusistačiusi prieš nuogumą kine, man jo buvo kiek per daug (vis dar labai gaila tų pusamžių tetų ir dėdžių mano eilėje, kurie iš nepatogumo pusę filmo kriuksėjo, krenkštė ir visais kitais garsiniais būdais leido suprasti, kad jiems nepatogu į tai žiūrėti).  Iš esmės labiausiai šiuo klausimu nepatiko vienintelė scena, kuomet filmo pabaigoje esi priverstas bene keturias minutes, skambant puikiam garso takeliui, stebėti ekrane bešmėkščiojantį Mariaus Jampolskio užpakalį. Nors tai ir vienintelė scena, kurios aš prasminiais ryšiais ar filmo koncepcija nepateisinu, man tai tiesiog taip paprastai filmą iš nuogo padarė pernelyg nuogu.

Aurora_3

Galiausiai norisi pagirti filmą ir už nepaprastą vizualinę stilistiką (v. s. režisierius Bruno Samperis), kuri ypatingai daro įspūdį ir tik dar labiau išskiria filmą iš viso lietuviško kino. Tai tikrai nepaprastai maloniai stebina akį.

Apibendrindama įspūdžius, negalėčiau pasakyti, kad filmas man beprotiškai patiko, tačiau tikrai paliko didžiulį įspūdį. Nepaisant tų kartais kiek nenatūralių dialogų ar vietomis perspaustos antraplanių aktorių vaidybos, režisierė Kristina Buožytė šiuo filmu įrodo, kad Lietuvoje pagaliau atsirado kino kūrėjų, kuriems rūpi ne tik turinys, bet ir forma. Telieka pasidžiaugti, kad tokio lygio lietuvių darbas buvo / bus pristatomas ne tik daugybėje Europos šalių bei JAV, o taip pat ir Pietų Korėjoje, Taivane, Japonijoje, Naujoje Zelandijoje ir Australijoje. Puiku puiku, tik taip ir toliau su tokio lygio filmais, gal pagaliau ne vien tik krepšiniu galėsim didžiuotis.

 

Ašaros Kinas

7 Replies to “Apie K.Buožytės „Aurorą“ arba kaip lietuvių kinas žiūrėtinu virto”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *