Ozora – vienas didžiausių festivalių Europoje, skirtų psichodelinei muzikai. Jis vyksta Vengrijoje, netoli Ozoros miestelio. Ir nors festivalis organizuojamas jau septintą kartą (anksčiau jis buvo žinomas kitu vardu), apie jį sužinojau tik šiemet. Draugų tarpe, pasirodo, turiu nemažai tranzerių ir… negalėjau jų paleisti vienų į tokį nuotykį.
Logistika
Dádpuszta (kaimelis, kuriame ir vyksta festas) techniškai nuo Vilniaus yra nutolęs apie 1300 km. Mūsų karavanas, sudarytas iš keturių ekipažų, iš sostinės pajudėjo šeštadienį (liepos 30 d.) 10 valandą ryte. Lenkijoje (netoli Katowicų) buvome apsistoję pernakvoti ir pailsėti, o galutinį tikslą pasiekėme sekmadienį vakare.
Kiek neįprastas buvo įvažiavimas į festą pro kukurūzų ir saulėgrąžų lauką.
Vos atvažiavus visi dalyviai yra nukreipiami užsidėti apyrankių ir tik tuomet leidžiama įvažiuoti automobiliais.
Festivalio svečius pasitinka vartai su užrašu Welcome To Paradise. Gal kiek naivoka, bet sutikim, nuteikia kur kas smagiau nei Arbeit macht frei.
Alternatyva nemėgstantiems ilgų kelionių – skrydis Vilnius-Budapeštas. Nuo Vengrijos sostinės iki vietos (apie 130 km) už 30 € jus patogiai nugabens nuolatos į festivalį kursuojantys shuttle busai.
Infrastruktūra
Festivalis yra išsidėstęs gan įspūdingo dydžio plote. Kraštovaizdis – dar įspūdingesnio grožio. Tokių kalvų ir slėnių Aukštaitijoje tikrai nerasi.
Pys-trance renginiai visuomet pasižymi kosminėmis dekoracijomis, bet Ozoroje tai perkelta į visai kitą kokybės lygmenį. Išsiaiškinau, kad visas žemės plotas (apie 80 hektarų) priklauso pagrindiniam Ozora festivalio organizatoriui. Nenuostabu, kad scenos čia – architektūros eksponatai, ne iš tolo neprimenantys laikinai įtemptų palapinių, kurios dažniausiai vyrauja daugumoje festivalių. Žemės nuosavybės teisė suteikia šeimininkams privalumų ir laisvių statytis fantastiškus pastatus ilgalaikiam naudojimui.
Ir tai pasakytina ne tik apie scenas. Tiek workshopų, tiek maitinimo vietų, tiek dušų, tiek tualetų statiniai – kapitaliniai ir patogūs naudoti. Beje, paskutiniai (tualetai) primena lankytojams apie situaciją iš Trainspottingo: jei pamesi vaistus, gali tekti panardyti.
Atstumai tarp scenų nėra baisiai dideli (ne tokie kaip Opener’yje tarp Main ir Tent), bet pasivaikščioti tenka gerokai. Savo įprastą 10.000 žingsnių normą kasdien viršydavau dvigubai, kartais trigubai.
Verta paminėti, kad festivalis turi savo radiją Radiozora, bei kasdien (festivalio metu) leidžiamą laikraštį The Ozorian Prophet (tikrą, popierinį).
Prie papildomų patogumų išskirčiau Haven palapinę, kurioje galima išsimiegoti. Tad užkietėjusiam reiveriui vykstant į Ozorą realiai net nereikia palapinės. Užtenka pasiimti tik akinius nuo saulės. Be nemokamo poilsio čia galima atsigerti kalcio ir magnio prisotinto vandens bei yra dalinamos gliukozės tabletes (energijai atstatyti), prezervatyvai ir informaciniai bukletai apie tai, kaip reikia atsakingai tūsinti.
Publika
Kaip ir pridera psy-trance festivaliams – dažniausiai čia sutiksi gnomus, fėjas ir kitokius elfus. Įprasti turistai (tokie kaip aš) sudaro mažesniąją dalį. Tikrasis tranzeris būtinai turi būti basas (arba avėti kokius nors hand-made sandalus) ir purvinom kojom. Geriau, jei purvinas iki kelių arba dar aukščiau. Dredai – nebebūtinas atributas, bet trū murziai vis dar juos mėgsta.
Prieš važiuodamas į Ozorą girdėjau gandų, kad festivalyje būna vos 5 procentai vengrų. Tačiau mašinų su valstybiniais numeriais paženklintais H raide čia tikrai daugiau, nei kas dvidešimta.
Stebėtinai daug prancūzų. Nemažai vokiečių, austrų. Taip pat britai, lenkai, serbai, kroatai… Lietuvius teko sutikti vos kelis kartus.
Visi draugiški ir linksmai nusiteikę, puikiai žino kur ir dėl ko atvažiavo.
Bandžiau susigaudyti, kiek lankytojų susilaukia Ozora. Senbuviai papasakojo, kad tai banguojantis reiškinys, labai priklausantis nuo kito psy-trance festivalio – Boom. Pastarasis vyksta Portugalijoje kas antrus metus. Taigi, pernai (kaip Boom nebuvo) Ozoroje lankėsi nuo 50.000 iki 70.000 festivalininkų (skirtingų lankytojų lūpomis). Nors organizatoriai man pasakojo, kad maksimalus reiverių kiekis čia – 20.000. Esu labiau linkęs pasitikėti jų informacija. Juolab, kad toks kiekis, mano galva, yra optimalus dabartinei festivalio teritorijai. Antraip susidarytų spūstys, ko pasėkoje atsirastų diskomfortas ir festivalininkų nepasitenkinimas.
Jau ir dabartinėmis sąlygomis bandant pasiekti Main Stage pro amatininkų turgelį (mūsų praminta Palangos Basanavičiaus gatve) tekdavo taikytis prie bendro eismo. Žinau, šitas festivalis ne apie skubėjimą. Bet žioplinėjantys murziai man niekad nesužadindavo simpatijos.
Iš mano sutiktų ir kalbintų žmonių daugelis čia jau ne pirmą kartą. Nemažai buvo tokių, kurie į Ozorą atvažiavo tiesiai iš kito, liepos 25-31 dienomis Kroatijoje vykusio psy-trance festivalio MoDem. Nemaža dalis lankytojų iškart po Ozoros ruošėsi traukti į minėtą Boom (rugpjūčio 11-18) arba į Budapešte (rugpjūčio 10-17) vykstantį Sziget.
Ne gyvenimas, o pasaka.
Programa
Festivalyje yra keturios scenos: Main, Chill Out Dome, Dragon Nest ir Pumpui.
Žemiau palieku visų scenų tvarkaraščius tam, kad suprastumėt, jog Ozoroje yra ką veikti ne tik tranzeriams. Tik paminėsiu kelis savo favoritus: The ORB, Claudio PRC, Murcof, Biosphere, Lee Scratch Perry, Banco de Gaia, Shpongle, Ott…
Programa yra tokia įvairialypė ir plati, kad jos net labai norint visos neaprėpsi. Tad pasidalinsiu tik apibendrinimais apie kiekvieną erdvę.
Main Stage priminė didžiulį namą po medžiu iš Avataro (taip, iš to James’o Cameron’o filmo). Vakarais čia vykdavo gyvi pasirodymai (Juno Reactor, Shpongle…), o dieną ir naktį kapodavo full-on arba hi-tech, apie kurį net mano pažįstami tranzeriai atsiliepdavo „nu čia jau ir man per žostkai“. Kitais kartais, kai nevanodavo taip stipriai, šios scenos tiesiog nesigaudavo apeiti. Pvz. ketvirtadienį per pietus 1200 Micrograms dj seto metu senukas Chicago padavinėjo senobinio roko (AC/DC, Dire Straits…) „koverius“. Nešokti buvo neįmanoma. Net be katalizatorių.
Apskritai pagrindinė erdvė pasižymi gera garso kokybe. Manau, ne tik dėl kokybiškos garso aparatūros, bet ir dėl dėkingo išdėstymo (main stage yra savotiškame „bliude“, iš kraštų apsuptame kalvomis).
Chill Out Dome, skirtingai nei Main, yra po stogu. Patekus į vidų pribloškia kupolo apšvietimas. Programa čia – artimiausia mano muzikiniam skoniui. Kiek nustebino tai, kad chill’as – ne visai toks, kokį įsivaizduojam ar esam įpratę matyt: čia atėjus nebūtinai atsipūsi, pamiegosi ar pamedituosi. Muzika čia kur kas trankesnė nei įprasta tokiose erdvėse, tad net chill’e galima pašoki. Suprantama, meditacijoms ar miegui Ozoroje netrūksta kitų erdvių.
Dragon Nest – mažiausia pagal sutalpinamų žmonių kiekį pasirodymų vieta. Šiame pastato kieme vakarais vyko gyvi pasirodymai (pvz. Banco de Gaia arba Lee Scratch Perry), o dieną galima buvo žaisti stalo žaidimus arba klausytis „kamerinių“ koncertų.
Pumpui – palapinė su kilimais išklotomis „grindimis“. Kaifas tiek šokti basam, tiek prisėsti/prigulti. Čia dažniausiai skambėjo vengrų DJų arba užsienio svečių (pvz. Sebastian Mullaert) transliuojamas deep- arba tech- house. Scena tiems, kam patinka, kai mažiau kalbasina. Arba tarpinė stotelė iš main stage link palapinių.
Atskiro paminėjimo verta festivalio atidarymo ceremonija. Jau yra tapę tradicija, kad visą pirmadienį pagrindinės scenos teritorija būna atitverta juostomis ir niekas ten nevaikšto. Vakare (po meninės dalies) juostos yra nuleidžiamos ir daugiatūkstantinė minia bėga link main stage.
Festivalyje be muzikinės pramogos netrūksta ir kitų veiklų. Artibarn, Chambok House, Cooking Groove, Healion, Mirador, Pyramid – tai stambiausi traukos objektai, kuriuose veika dirbtuvės, vyksta paskaitos, šokiai, meditacijos, maisto gaminimas ir dar daugybė įdomių dalykų.
Atvykus į festą prekinio ženklo Atsikeli ir varai pavadinimas mūsų lūpose įgavo naują prasmę. Ir jau antradienį atrodė, kad tikrai gana. Pagalvojus, kad priešaky dar 5 dienos – darėsi baisu. Paradoksas, bet sekmadienį atrodė visai kitaip – festivalis prabėgo akimirksniu.
Maistas
Nesu išrankus maistui, tad mane nuliūdinti šiuo atžvilgiu yra labai sunku, nebent pasiūloje būtų vien vegetariškos nesąmonės. Bet tokiems pardavėjams mes visuomet turėdavom frazę no meat – no money.
Taigi, maitinimo vietų Ozoroje yra keliolika. Pagrindinė valgykla, kuri patenkino praktiškai kiekvieno skonį: ryžių porcija [1 eur], spagečiai su bolonijos ir kitokiais padažais [5 eur], chili con carne [5 eur], mėsos kepsniai [5 eur], pusė keptos vištos [5 eur], bulvytės fri [2 eur], daržovių salotos [2 eur], blyneliai su nutella [1 eur], įvairios sriubos [2 eur].
Skirtingose festivalio pusėse buvo dvi „užeigos“, kur duodavo tradicinius vengriškus gyros [3 eur] (šitą primygtinai rekomenduoju nusigavus tenai) ir didžiulius burgerius [4 eur] (vieno pilnai užtenka pietums).
Plius daugybė butikų ir kitokių lavkių, siūlančių viską nuo vietinių beliašų iki ledų ir smoothie’ų.
Vengriškas Soproni alus – pakankamai gardus. Parduodamas plastikiniuose bokaluose arba skardinėse [2 eur / 0,5 l]. Bet ne jis tapo festivalio vinimi. Antrą festivalio dieną atradome Szabo Gabor vyną [5 eur / 1,5 l]. Pasirinktinai: baltas, raudonas arba rožinis. Paskutinis – mažiausiai rūgštus. Kiek išgerta – sunku pasakyt. Highly recommended.
Atsiskaityti festivalyje galima tiek forintais, tiek eurais.
Savaime suprantama, kad nuo pirmų minučių festivalio ore visą savaitę tvyrojo atpažįstamas kvapas.
Kito reiverių maisto ieškoti patiems nebūtina. Maitintojai tave suranda patys.
Turizmas
Pasibaigus savaitės maratonui nuodėmė neaplankyti Balatono. Didžiausias ežeras centrinėje Europoje yra vos už 60 kilometrų nuo festivalio vietos. Aplink visą ežerą yra daugybė nebrangių ir pakankamai gerai įrengtų kempingų. Balatonas ties krantais pakankamai negilus. Nuėjus 50 metrų nuo kranto vanduo būna iki… juosmens.
Budapeštas – vienas didžiausių Europos miestu. Jo senamiesčio statiniai – tikrai verti jūsų laiko.
Grįžtant į Lietuvą automobiliu, labai tikėtina, kad važiuosite pro Aukštuosius Tatrus (Slovakijoje). O jei neplanavote grįžti šituo maršrutu, tai paplanuokite.
Reziumuojant pasakysiu tiek, kad tai vienas geresnių festivalių savo kainos segmente (130 eur – išankstiniai bilietai, 150 eur – prie vartų). Bet kuriam elektroninės muzikos mėgėjui rekomenduoju apsilankyti Ozoroje bent kartą gyvenime.
Ozoroj buvau 2006 ir 2007 m.ir tada festas jau vadinosi Ozora.tik gal 10 kartu mažesnė..