Nors Tony Rohr ant dienų išleido perdarytų kūrinių kompiliaciją Slowburn (jo dainos remiksuotos atlikėjų Miro Pajic, Someone Else ir kitų), norėčiau šnektelt apie jo vasario mėnesio ilgągrojį Oddmatik Avenue.
Šį amerikietį labai gerbiu dėl jo puikaus požiūrio į šokinę elektroninę muziką. Menininko klausytojai yra daugiau klubinės muzikos gerbėjai, tačiau kartu tai nėra stagnatiškos konsistencijos mwumf-mwumf darbai. Jis niekuomet nesivaiko itin madingų garsų, ar priegarsių – jau daug metų jo kompozicijos My Mind Is Going Dub ir Acid Lab nepalieka mano kolonėlių. Šie du kūriniai pilnai atspindi Rohr garsą – galimybes varijuoti tarp santūrių, lengvai piktų ir švelniai džiugių atmosferų. Nepaisant to, jog visuomet stengiuosi vertinti žinomus atlikėjus dar kritiškiau, jis tiesiog pataiko į mėgiamos nuotaikos skambesį ir visuomet pelno mano palankumą. Tonis didžiausių tarptautinių ovacijų susilaukė dėl savo žudančio, kartais dantis gręžiančio minimalistinio tech-house skambesio iš Sven Vaeth, Richie Hawtin, Surgeon ir kitų techno monarchų. Jo kūriniai dažnai šmėžuoja pastarųjų kompiliacijose.
Oddmatik Avenue yra tikrai nuoširdžiai keistas įrašas. Kompozicijų pavadinimai žaismingai kaitoliojami išaukštinant beveik epinį veikėją Oddmatik (Oddmatik Theme – bene geriausias albumo kūrinys, suvaržantis plačios, lakios melodijos diržus, aštriomis electro sagtimis), jo kovą prieš Mechazilla (Mechazilla vs mr Oddmatik). Dainos yra skirtingos tiek savo ritmika, tiek greičiu, tiek nuotaikos aštrumu, nes Tonis nuo seno žino kaip sujundinti – Rz-fun ar Eden Acid yra puikiausi kaklo mankštos vadovai, užvedantys tiek žemųjų garsų, tiek perkusijos, linijomis. Prieš šiųmetinį, autorius išleido albumą tik 2006-ais, pavadintą Tony Rohr Loves You All, kuris buvo kiek griežtesnis, tačiau lyginant bendra visuma yra labai teigiamai panašus į naująjį. Bendrai paėmus visa muzikos struktūra nėra labai sudėtinga, autorius sėdi tech-house rogėse, labai toli nuo savo pamėgto skambesio nekrypdamas, kas jei atvirai, vos vos nuvilia. Jis yra sukūręs gilesnių kūrinių, prie kurių norėtųsi, jog ilgainiui grįžtų. Iš kitos pusės žvelgiant, Oddlantik Avenue yra labai tikslingos auditorijos darbas, nesukeliantis abejonių dėl savo stiprumo esamoje šokinėje kategorijoje, verčiantis besimėgauti visus, kuriems patinka kiek ekstremalesnis minimalizmas su šviežia rūgštele.
Skanaus.
Gerai suderinti garsai!