The Station albumą Išsišakojančių takelių miestas man nesigauna vertinti kaip atskirą produktą. Nes šiuo atveju svarbesnė yra visuma: kontekstas, už jo esantys žmonės, atrodymas gyvai, „grupės“ atsiradimo istorija.
Kitas dalykas, albumas ir šaršalas aplink jį sukelia ant tiek prieštaringas mintis ir reakcijas (bent jau man), kad nesugebėčiau jo vertinti vienareikšmiškai. Todėl leisiu pasisakyti bent dviems personažams.
Andrzej Hyde
Nemeluosiu, pirmas „singlas“ (taip jie šiais laikais vadina į radiją nusiųstą mp3) Herojai tikrai sužadino smalsumą. Neblogi (ir sexy!) lyricsai, tvarkingai suprodiusuota, o svarbiausia – vokalisto tembras! Tokių Suede Lietuvoje dar nebuvo.
Pirmas pavojaus signalas buvo „vaizdo klipas“. Kuri save gerbianti grupė pirmame savo video įterpia ištraukas iš kitos grupės koncerto (žr. žemiau nuo trečios minutės)? Bandžiau surasti pateisinimą, kad buvo skubėta suspėti į KlipVid traukinį, bet man toks argumentas yra invalid.
Situacija tapo dar įdomesnė, kuomet paaiškėjo, kad The Station vadyba rūpinasi Lauras Lučiūnas (geriau žinomas kaip Leon Somov & Jazzu, Alinos Orlovos bei buvęs Jurgos vadybininkas).
Su didesne atsarga į šį projektą pradėjau žiūrėti, kuomet grupės koncertą pradėjo reklamuoti tokie žinomi pramogų verslo atstovai kaip Delfi redaktorė, Andrius Balys Tapinas bei kiti apie muziką mažai nutuokiantys individai.
Po lapkričio 24 dieną apsilankymo Vilniaus stotyje (kaip konceptualu!) įsikūrusiame bare Peronas, kur vyko pirmas The Station kolektyvo koncertas, mano viltys Lietuvoje pamatyti iš esmės kokybiškai naują grupę galutinai sudužo. Galbūt buvau vienintelis nežinojęs, kad už projekto slypi Mykolas Katkus?
Nieko asmeniško, bet kontrastas tarp „gašlios tylos“ bei „auskarus ragaujančio liežuvio“ ir vaizdo ant scenos buvo toks kolosalus, kad mano smegenyse įvykęs error’as truko dvi dienas. Nuoskaudą sustiprino faktas, kad tą pačią dieną Lofte vykusį puikų Sheep Got Waxed koncertą smalsumo vedinas iškeičiau į šį nesusipratimą.
Nežinau, ar dėl susijaudinimo, ar dėl patirties trūkumo, bet Mykolas ant scenos atrodė jei ne apgailėtinai, tai mažų mažiausiai komiškai. Priminė darželinuką, kuris padeklamavęs publikai eilėraštį su viltimi žvalgosi į tėvus, laukdamas pritarimo ženklų. Įsivaizduokit, kaip nepatogiai turėjau jaustis pats, stebėdamas tokią nejaukią situaciją.
Na ir visas tas reikalas su Fabula kontora, kuriai ir vadovauja ponas Katkus, bendradarbiais, užsakovais ir klientais labiau priminė korporatyvinį vakarėlį ar šeimos balių.
Mykolas, be to, kad yra viešųjų ryšių guru (ir oratorius-reperis), be abejonės turi duomenis ir sugeba dainuoti (čia įrodymas). Nors tas neapsaugojo nuo per ankstyvo įstojimo su „palauk“ (kas, beje, pasikartojo ir Lofte vasario 3 dieną).
Neabejoju, kad nemokant atrodyti ant scenos, galima rasti išradingesnių sprendimų (ypač turint omeny komunikacijos specialisto išradingumą) nei išsidažyti veidus kaip kokie Kiss (ką net Antis moka). Pvz. Future Islands vyrukai taip pat neatrodo įdomūs ir jau nugyvenę pusę gyvenimo, bet juk pamenat, kaip vokalistas pavarė prieš tris metus pas Lettermaną. Kitas pavyzdys – keturiasdešimtmetė Sia, kuri vis neapsikerpa, plius dar ir dainuoja nusisukus.
Esu įsitikinęs, kad žmogus, apsisprendęs lipti ant scenos, turi būti lygiai taip pat pasiruošęs „gauti atgal“ pagal pilną programą. Todėl manau, kad Mykolas iki šiol jau turėtų būti užsiauginęs storą skūrą. Juolab eilučių „tikri draugai – tikrai ir baudžia“ autorius negali mokėti pykti (nors ir nesu jo draugas).
Pats Išsišakojančių takelių miestas albumas yra gan vidutiniškas produktas. Jau antras „singlas“ Šok su manim parodė, kad yra visai iš kitos lentynos, nei buvo Herojai. Akivaizdu, kad albumas vientisas ir negalėjo gautis, nes dainos buvo kuriamos beveik 20-ties metų laikotarpyje. Profesionalus prodiuseris Aurelijus Sirgedas padarė viską, kad užapvalintų kampus ir bent kažkiek apjungtų kūrinus nematomu raudonu siūlu (skambesio prasme).
Tuo tarpu poezijos prasme yra kitaip. Reklaminės kampanijos metu buvo daug kalbama apie konceptualumą, bet aš jo neužčiuopiau – nuo Kazachstano sostinės iki pat Kalėdų, su visais pakelėje pabertais aitvarais, akmenėliais ir bedugnėmis. Man tai tiesiog dainų rinkinys, be jokios apjungiančios temos, kurią taip bandoma parduoti.
Kiek kliūva ir dainavimo maniera. Ilgai galvojau, kas negerai? Kol galiausiai sugebėjau sau įvardinti. Aiškinu ir jums: kuomet Lemon Joy dainoje išgirsti fragmentą, sudainuotą falcetu – tu girdi, kad Igoris yra savimi; kuomet Ilja Lagutenko įjungia katiną, tu vis vien žinai, kad tai Ilja; o štai kuomet Mykolas įjungią Brettą Andersoną (aut. Suede vokalistas) – tai nėra tikra Mykolas, o „Mykolas vaidinantis Suede“, karaoke konkurso dalyvis kaimyniniame bare. Tikras Mykolas buvo čia:
Nemažiau nei apie konceptualumą buvo kalbama apie alternatyvą ir ambicijas įrašyti geriausią roko albumą. Nesu tikras, kokia alternatyva (ir alternatyva kam?) buvo turima omeny, bet panašu, kad mes ją suprantame skirtingai. Jei tai alternatyva radijo stoties Pūkas repertuarui – tuomet galbūt (nors spaudoje mirgėjo pavadinimai nuo The Cure iki Swans, į kuriuos lyg ir buvo bandoma lygiuotis). Mano galva, The Station repertuaras nedaug tesiskiria nuo pvz. Poliarizuotų stiklų ar Kardiofono, o plokštelėje užfiksuotai muzikai apibūdinti labiausiai tiktų terminas adult rock arba ok pop atmaina.
CDbaby platformoje prie grupės aprašymo minima, kad The Station bet kitko groja industrial, grunge ir tai panašu į Depeche Mode, Nine Inch Nails…
Tik kur čia DM ar, juoba, Nine Inch Nails? Gabalas Išėjimas? Baikit. Jis labiau primena Rebelheart parodiją. Neklaidinkim klausytojų (arba bent jau neprisipažinkim, kad esam iš Lietuvos).
Mano įsitikinimu reikia aiškiai atskirti įtaką (tai, ką klausai) nuo rezultato (tai, ką groji pats). Vien užsidėti NIN maikę neužtenka.
Nesakau, kad šitaip yra diskredituojama alternatyva, nes publika atsirinks pati. Bet raginu dalykus vadinti savo vardais. Nes kas toliau? Alternatyvaus roko grupes kurs Edmundas Jakilaitis ir Gediminas Jaunius?
Be vinilo ir kompakto albumą palydi ir Gedimino Skyriaus paišyta grafinė novelė (liet. komiksas). Ji kiek atsilieka su terminais, bet žadama, kad Knygų mugėje jau bus. Pats dar nevarčiau, bet iš internete sklandančių nuotrupų atrodo (jau esu tai minėjęs), kad Gediminas sėmėsi įkvėpimo iš Joseph Bennett ir Charles Huettner multiko Scavengers. Piešimo stilius, spalvinė gama, nežemiški padarai… daug panašumų.
Logiška šios kampanijos tąsa būtų, jei The Station gautų M.A.M.A. apdovanojimą (o turint arsenale Lučiūną tai yra įmanoma) už alternatyvą, roką, proveržį, albumą ar viską kartu sudėjus. Būtų vieni kitų verti.
Istorijos moralas: galėjo bičas, ištikus viduramžio krizei, nusipirkti 1970 Pontiac Firebird (taip, kaip Kevin Spacey herojus American Beauty filme), bet tai ne, bliat, užsimanė išleisti albumą…
Jekyll Bong
Geriausias dalykas šitoje istorijoje tas, kad ištikus viduramžio krizei bičas galėjo nusipirkti 1970 Pontiac Firebird, bet ne, sugalvojo išleisti albumą.
Pavydėtinas užsispyrimas ir ryžtas siekti jaunystės svajonės.
Juk taip kur kas sąžiningiau, nei pvz. organizuoti varkes su Rubicon group. O ir visuomenei įdomiau ir naudingiau.
Štai pvz. Antis neturi sąžinės sustoti, o Sinickiui netrūksta įžūlumo tęsti. Tad, jei vieniems verslininkams galima groti ir dainuoti, kodėl negalima kitiems?
Nežinau, kaip Mykolui pavyko suburti aplink save tiek profesionalų, bet akivaizdu, kad tai geras pavyzdys pradedančiosioms grupėms pasimokyti tiek komunikacijos meno, tiek projektų vadybos.
Per 3 mėnesius nuo starto surinkti pusę Lofto – tikrai neblogas rezultatas.
Menine prasme albume yra tikrai vykusių numerių. Pradedant, aišku, Herojais, kurie yra absoliutus favoritas (kiek tas pala-la-la-la-lauk beprimintų Beautiful Ones). Prie jo stilistiškai gražiai įsipaišo Bedugnė ir Akmenėliai. Bet gal logiškiau būtų buvę apsiriboti vientisu EP, nei klijuoti padriką albumą?
Šioj recenzijoj geriausias dalykas yra Andrzej Hyde ir Jekyll Bong