The Machine Started to Flow into a Vein 5

12315323_10204473147303576_40407560_o

Būna kelionių – įsėdi į mašiną, važiuoji, atvažiuoji ir išlipi. Būna kelionių – įsėdi į mašiną ir išlipi dar neišvažiavęs iš Vilniaus. Nes vos nenukrito mašinos ratas. Vėliau skęsti rūke, tokiam tirštam, kad prieky matyti ne daugiau dvidešimties metrų. Dar vėliau muša prakaitas nuo įtampos – nes užsišnekėję pamiršot įsipilti kuro, dabar velnias žino, ar siauram keliuke tarp Ukmergės ir Anykščių pasitaikys degalinė. Turbūt supratot, kad kelionė į Machine Started to Flow into a Vein – iš antrosios kategorijos. Bet viskas baigiasi gerai ir mes jau žengiam link Anykščių kultūros centro.

Į salę įslenkam skambant paskutiniams LYS akordams. Garsas trumpam nutyla, publika pradeda ploti, bet apsigauna. LYS kala dar keletą žingsnelių lėto ritmo, tada netikėtai – bangelę drono, o tada lygiai taip pat netikėtai baigia. Na ką – pertrauka. 30-ies minučių.

12311581_10204473149183623_128416338_o

Pam param… Ką gi čia nuveikus? O, jau praėjo 5 minutės!

Palaikau kompaniją rūkantiems. 10 minučių.

Gal alaus? Kolegos perka. 13 minučių.

Sėdim ant sofutės. 17 minučių.

Toliau sėdim ant sofutės. 21 minutė.

Dieve brangus, kodėl pertrauka 30 minučių? KODĖLL? KODĖĖĖĖĖĖĖĖL? 22 minutės.

Gal pereinam į salę? 24 minutės.

Jau salėj. 25 minutės.

Kaip čia patogiau įsitaisius… 27 minutės.

Sėdim sau ant kėdžių, salės vidury… Opa, budistų vienuolis scenoj! Iš tikro tai ne vienuolis, bet iš apdaro ir veido – tikrai panašus. Iš tikro tikro tai čia toks Tim Lewis, labiau žinomas, kaip Thighpaulsandra. Dar žinomas dėl to, kad dalyvavo Coil veikloje nuo 1998-ųjų iki grupės lyderio mirties. Anykščiuose mūsų laukia net du jo pasirodymai. Dabar – solinė eksperimentika kodiniu pavadinimu Thighpaulsandra’s Kennel Club.

Solinė eksperimentika – visu šimtu procentų. Daug analoginio skambesio. Vietomis kabinančio, banguojančio, vietomis – erzinančio ir triukšmingo. Kartais atlikėjas pamėto beprasmiškų, suprask, paslaptingų frazių. Žemiau esančiam video – ta geroji, suprantama dalis.

Staiga muzika užtyla. „I see you have lost weight“ – ramiu balsu ištaria vienuolis. Tą pačią akimirką į akis kala pora galingų strobų, o ausis užgula triukšminga, belekaip triukšminga garso siena. Blemba, šito tai mes nesitikėjom! Užsimerkiu, bet strobai perkala akių vokus, o noizas toliau pjausto ausis. Patinka ar nepatinka, bet įspūdis neišdildomas. Sukrato normaliai. Po tokios galingos dalies likęs pasirodymas nublanksta ir neįsimena, bet apskritai – man patiko. Tie strobai ir noizas – rimti reikalai. Net trečdalis pertraukos neprailgsta įspūdžiais besidalinant. Tačiau prie egzistencinio „kodėl, kodėl tos pertraukos trunka 30 minučių?!?!?!“ sugrįžtame visi keturi.

OBŠRR. Kai paskutinįkart girdėjau šį projektą, jis priminė mažąjį Vilkduja brolį su patamsinto cirko ar karnavalo prieskoniais. Žinot tuos klounus-žudikus, kurie kelia siaubą ir groja rylomis? Tai kažkas į tą pusę. Dabar… dabar su OBŠRR viskas kitaip. Pradedam nuo to, kad bičas ant scenos – su Religion džemperiu. Namuose turiu tokį patį, tad iškart pajaučiu kažkokį artumą, pasitikėjimą, ryšį ir savitarpio supratimą.

12290428_10208333811042027_277900576_o

Bet okei, grįžtam prie muzikos. OBŠRR vynioja žiauriai, tikrai žiauriai geras lo-fi kilpas, kartkartėm vos ne industrial techno, kartkartėm kažkas ritualinio. Daug sluoksnių, daug traškesio – man patinka. Kita vertus – OBŠRR dainuoja bei sintezatoriumi karts nuo karto sugroja nesudėtingų melodijų. Ir taip tas kilpas iš techno teritorijos jis permeta į kažkokį keistą lo-fi-darkwave-cabaret-synthpop zoną. O aš nenoriu, kad tos kilpos būtų iškeltos iš techno teritorijos. Tikrai nenoriu. Aišku skambesys savitas, unikalus ir netgi galėčiau pasakyti, kad išieškotas, bet man daugiausiai džiaugsmo teikia kiekvieno gabalo pradžia ir pabaiga, kai skamba tik ritmai. Bet oi, kokie tai yra ritmai! Sėdžiu ir gailiuosi, kad sėdžiu, kad nėra normalios šokių aikštelės ir erdvės ryžtingai palinguoti, gal net kokį kumštį į viršų iškelti.

Vėl trisdešimties minučių aka netikiukarmabetvistikkąblogopadariau-praeitamegyvenimekadmanešitaipbaudžiakarma pertrauka.

Skeldos. Čia turbūt pirmas kartas, kai gyvai girdžiu šį projektą. Prieš tai, per tą ilgąją pertrauką dar pritykinu prie paruoštų sintezatorių, kad nufotografuočiau šiuos mistinius ragus. Wow! Stilingiausias sintezatorius-ar-kas-tai-per-velnias, kiek esu matęs.

12295010_10204473138783363_1987123499_o

Taigi… Skeldos. Mano kompanija pasigenda OBŠRR spinduliuotos energijos, o aš palaimingai grimztu į daugiasluoksnio ambiento gelmes. Pro shit, visiškai. Labai lėtai, bet užtikrintai besivystantis, šaltas, gal truputį melancholiškas, apie kažką negrįžtamai prarastą. Užsimerkiu ir matau nykstančius kaimus, apleistus vienkiemius ir nebeprižiūrimus laukus. Vizijas dar labiau sustiprina akordeonas. Akordeonas? „Seni, kas tau negerai?“, pagalvosit. Bet Skeldos reabilituoja vargšą instrumentą, kurį siejau tik su kaimo vestuvėmis ir Duokim garo! Čia tas akordeonas tikrai vietoj! Toks gražus skambesys, kuris tampa lėto, harmoningo drono pagrindu. Kaip jau minėjau, sufolkina tą ambientą, suteikia jam kaimo prieskonį. Gerąja prasme. Dar yra truputis vokalo, kiek banaloko. Nei trukdo, nei padeda. Anyway, pasirodymas – aukšto lygio, džiugina širdį.

Ar jau minėjau, kad 30 minučių pertraukos yra tikrai per ilgos?

Scenoje vėl Thighpaulsandra. Šįkart su grupe – vienuolio gobtuvą dėvinčiu būgnininku ir ryškiai raudonai apsirėdžiusiais gitaristais, kurie primena… hmm… ką daugiau, jei ne įtartinus pabėgėlių dvasininkus? Viskas prasideda nuo lėtų didingų giesmių, bet staiga kala gitaros ir girdime padorų eksperimentinį roką. Pakeleivis skuba pasirodymą vertinti kaip geriausią šįvakar. Ir tikrai, pirmas gabalas skamba galingai. „Koncentruotas energijos užtaisas“ – sakyčiau, jei rašyčiau pranešimą spaudai.

12281859_10208333808441962_1858927757_o

Tačiau ilgainiui Thighpaulsandra užsižaidžia, pasirodymas prailgsta, tarp stipriųjų dalių gausu pernelyg abstrakčios eksperimentikos. Iš pradžių tik muistomės nepatogiai savo vietose, vėliau muistomės ir žvalgomės, o galiausiai, nors ir labai negražu, paliekame salę koncertui nesibaigus.

Pakeliui pričiumpu Skeldos bei Daina Dieva bendrą albumą ir išvažiuojame link Vilniaus.

Čia – antrasis mano apsilankymas Anykščių kultūros centre. Prieš metus festivalis pasirodė kur kas vientisesnis – tamsus ir industrinis. Šiemet vientisumo buvo mažiau, visi pasirodymai labai skirtingi, bet gal tai ir gerai? Bet kuriuo atveju, išvažiuoti iš Vilniaus ir pakeisti aplinką sveika. Tikrai sugrįšiu čia ir kitąmet.

P.S. už dalį nuotraukų ačiū Alinai.

1 Komentaras

Tavo žodis: