Sūpynės 2013: mergų sixpackai valdo

2013-07-03      7 KOMENTARAI  

Šiais metais Sūpynių apžvalga dalijasi Keida ir Laura, skirtingais požiūriais tyrinėję elektroninės muzikos mišką.

Ramūnas:

Low steidžą atidaręs Pranza vyniojo lengva ranka. Be reikalo skubėjau pūsti čiužinį, nes IJO vėlavo. Vienas asmeninių lietuvių favoritų kaip visuomet dėjo iš peties. Grojaraštis svyravo nuo savos produkcijos iki Ramadanman, Zomby ar to paties festivalyje turėjusio groti, bet nepagrojusio Boddikos. Naujai įrengtos steidžo konstrukcijos smagiai plaikstėsi vėjyje, bet kolegos ir sėbrai Audriui gerokai įpusėjus nusitempė link pagrindinės scenos.

Reik pripažinti, More, ypač paryčiais, nėra mano kavos puodelis. Tiesa, šįsyk vakarui dar neįsibėgėjus, tiek Samuel Tange, tiek Ampule bei Amir Alexander per daug nedaužė. Subtilaus techno garsais čia ir buvo pasitikta sutema. Prie tamsos turėk dešros – žino visi. Tačiau gerokai užhaipinusį Levon Vincent (kuris, beje, Sūpynes įvardijo kaip geriausią festivalį, kuriame teko dalyvauti ir žadėjo grįžti kitąmet pasitūsinti ir paatostogauti) kažkuriuo metu palikau kitiems, nes mano to vakaro programa išsiskyrė ties dviem kitur grojusiais veikėjais: Nocow ir Sina. Jų pasirodymą skyrė pusvalandis ir dvi įkalnės, todėl teko pasiimti tą vakarą dar ne tokias sunkias kojas į rankas ir žingsniuoti nuo vieno kalno į kitą. Nakčiai jaukiai prigausėjusį Low blaškęs rusas Nocow gal ir neįrodė, kad meilė hip-hopui jam nesvetima, bet bytą dėliojo užtikrintai. O štai teleportas į samaninį miniatiūrinį Less buvo jau tamsokas ir viskas lengvai siūbavo. Visa laimė, jog Sina. muzikos garsai suveikė kaip hipnozė.  Jo instrumentinių beatsų voratinkliai gerai derėjo šioje gilesnio ir tamsesnio skambesio prisodrintoje scenoje, kur tamsą vienoje iš trumpiausių metų naktų sparčiai keitė šviesa. Ypač puikiai čia skambėjo vienas labiausiai įsimenančių jo gabalų – Remembrance.

Šeštadienio diena pasitiko maudynėmis ir ilgokai užsitęsusia lietaus uždanga. Pirmieji ją nutraukė Kamanių Šilelis ir Umiko. Nesu nei vieno iš šių kolektyvų gerbėjas, bet antrasis patiko labiau, nes lietuviškas indie folk(?) neužkabino, be perstojo purškiant lietui ir nejudant iš-po-baro palapinės norėjosi kažko guvesnio. Ir sultingesnio nei mėsainis, paskubomis sukramsnotas Meat Loveriuose. Baltapūkio ba. pasirodymas buvo gaivesnio oro gūsis, tik nežinau, ar jis jau –overrated, ar dar ne. Bent jau ne tiek, kad ne under. Duokite jaunuoliui metus-kitus. Penktadienį atidaviau per daug gyvybių, todėl vakaroti ilgai nelikau. Dar paklausiau jubiliejinį tripple-double šventusio Vaiperio čaižomų bytsų ir išsimaudęs centriniame ir per dieną kiek nurimusiame pliaže, patraukiau miegoti. Prie Low scenos įsikūrusio baro gyventojai pusiau juokais, pusiau rimtai stebėjosi, kai norėjau užsisakyti vandens. Greičiausiai jiems nepatiko vietiniai ritmai, reikėjo įsikurdinti Less.

Trečią dieną daugelis nesuprato Šventinio Bankucheno. Tikėjosi muzikos – gavo standupą su eilėmis, krepšinio legendų skandavimu (Štombergas! Du taškai!) ir kitais jam būdingais bajeriais. Gaila, kad buvau vienas tų, kuriems jis netrukdė. Po to pasirodė Verslo Rizikos Rezervas. „Vaikams – kavos ir cigarečių!” Tokiais ir panašiais tekstais  bei gan nuobodžia instrumentuote ir jiems publikos nupirkti nepavyko. Pikti liežuviai plakė, o gal tiesiog konstatavo, kad vienas projekto variklių – Stavaris – koncertavo trūkęs. Toks ir skirtumas – abejoju, ar ir blaivesnis jis būtų išgelbėjęs šį „pasirodymą“. Vienas malonių sekmadienio netikėtumų, be abejo, buvo Fume, deja, sutraukęs vos porą dešimčių padrikai išsibarsčiusių klausytojų. Prieš festą girdėjau nemažai pagyrų jo atžvilgiu ir, reik pripažint, jaunuolis nenuvylė. Kokybiškas deepas laiku ir vietu, net apleidus kojoms, išsitiesiau atsiremti į pušeles. Beje, čia atskirai reiktų paminėti ir palapinių miestelio kaimyną Val De Mar, pagrojusį Sūpynėse net tris kartus ir nelegaliai atidariusį High sceną bei neblogai padavusį tą patį sekmadienį prieš festo idėjinį vadą Shn. Už ištvermę ir miegą lietuje – vertas medalio.

Bene labiausiai lauktas sekmadienio svečias Silent Dust deliverino, tačiau neprilygo po jo grojusiam vietiniam Intakz. Subtilus brutalumas – turbūt geriausiai to vakaro skambesį atspindinti muzika. Tokio kokybiško ir gilaus drum‘n‘bass dabar ne daug kur išgirsi. Savimeilę glosto ir faktas, kad vietiniai paduoda geriau už vadinamuosius headlinerius.

Pirmadienio rytas pasitiko su Alejandro Vivanco High pekloje valdomais rytiniais festivalininkais. Nors selekcija ir nebuvo mano skonio, galima buvo žavėtis tuo, kaip jis valdė paskutiniuosius reiverius. Spaudė prakaitą, kol kai kuriems teko nusiimti aprasojusius akinius.

Laura:

Mano geidžiamiausių festivalių tope Sūpynės porą pastarųjų metų solidžiai laikėsi pirmoje vietoje. Priežastis sena kaip pasaulis – visadlabiausiai nori to, ko gauti negali. Todėl šiemet, aplinkybėms pagaliau išsidėliojus palankiai, aš išdidžiai apsivilkau savo festivalinę maikę ir laiminga išsiruošiau į tą ne vienerius metus lauktą džiaugsmą. Na, bet, deja, gavau mažų mažiausiai ne tai, ko tikėjausi.

Atvariau šeštadienį, tai didžioji problema – laukimas beprotiškose mašinų eilėse prie įėjimo – mūsų neištiko. Vis dėlto besipiktinančių draugų žinutės ėjo visą penktadienio naktį, o kai kurių veidai šeštadienį ryte buvo apsiniaukę ne vien nuo pagirių. Kai kas laukė dvi, kai kas tris, o vieni draugai – ištisas šešias valandas. Kiti, nusprendę spjauti į tokią nesąmonę, nutrenkė mašinas miške ir per brūzgynus išėjo ten, kur reivas veda. Na, ir ką šioj vietoj bepridursi – absurdas.

Nors visokie šulijos ir kiti draugai džiūgavo, kad Joninių savaitgalis alsuos karščiu, vos atvykę gavom daugiau nei dvi valandas pečiais surėmus prastovėt pavėsinėj. Visgi į plautį tokių dalykų per daug imti negalima – man kažkaip tokie nesklandumai festivaliuose prideda tik dar didesnio vibe’o. Plius užsistovint ir visiškai epic kadrų tokiu būdu išeina.

Visgi oras galiausiai pats išsiblaivė ir didesnių problemų klausyti ir suptis nekėlė. Tačiau problema tame, kad supo silpnokai, oi silpnokai. Vis dėlto tik geriausieji ant padėkliuko:

Muzikinis išgyvenimas man nebuvo pats svarbiausias Sūpynėse, bet viso festo mėgstamiausiuoju man tapo jaunasis ba. Nes tokių pasirodymų festuose ir tikiesi – to, kas būtų originalu ir šviežia. Tai taip ir buvo. Vakarėjant niekas pernelyg neužvilko, bet kur buvęs, kur nebuvęs prie Low stage‘o kone minią tradiciškai sutraukė Vaiperis, o paskui kaulus pajudino NX1, tai kaip ir vakaro beviltišku nepavadinsi.

Sekmadieninės lomkės: dienos nuotaiką geriausiai atspindėjo Šventinis bankuchenas, main stage surengęs kone stand-upą, o vakare brutaliai, tačiau tuo pačiu subtiliai užvilko Silent Dust.

Summa summarum, išpaikėle manęs nepavadinsi, bet vadinamųjų selebričių man trūksta ir trūksta labai. Gaila, bet kažko labai . Festivalis lauktas ilgai ilgai, o daugiausiai įvertinčiau quite ok, tikrai ne daugiau.

Maistas: eilės tradiciškai didelės, tačiau daug visko skaniai ir originaliai.
Alus: 5-7 Lt. Sakykit ką norit – 7Lt feste alus kainuot negali.
Dekoracijos: kas tokios?
Chebra: festas, kuriame žmonių požiūriu, jaučiausi smagiausiai. +++
Sixpackai: daug ir geruliai. Mergų ypatingai.

 

Foto: Gabrielė

[nggallery id=602]

Bangos Koncertai Sūru

7 Replies to “Sūpynės 2013: mergų sixpackai valdo”

Leave a Comment

Your email address will not be published.