Stonehenge: magijos paieškos

Taip, buvau. Buvau ir pamačiau.

Ir net patyriau dvasinį „och“, kai besileidžiant keliu nuo kalno pamačiau visą šitą kompleksą tuščių laukų fone. O privažiavus arčiau – laukė gilus nusivylimas.

Akmenų krūva. Apipinta paslaptingomis legendomis ir nepatvirtintais spėjimais.

Kodėl ten žygiuoja žmonės iš viso pasaulio? Teisingas marketingas? Šaunuoliai reklamos specialistai! Sukūrėt puikią istoriją iš oro ir akmenų. Susimoki 7 svarus ir gauni penkiolika stotelių prie vėliavėlių, per 30 metrų nuo pačių akmenukų. Ir dar gražia anglų kalba tau pasakoja… spėjimus, spekuliacijas, šiek tiek kasinėjimų istorijos. Nepamirškit, kad kiekvieną „informacijos“ žiupsnį papuošia niekuo neįpareigojantis „But we don‘t know why“…

O ir pačiame oficialiame Stonehenge puslapyje „How it was build“ skiltyje vos ne kas antrame sakinyje:

… all probably bilt…

… were probably made…

… It is thought…

… was probably around…

Kokios išvados peršasi?

Koks nusivylimas laukė manęs, kai sužinojau, kad paprastų mirtingųjų ten net arti neprileidžia… Gali iš kelių dešimčių metrų žiūrėti į akmenines kolonas, ir, jei pasiseks, pamatyti druidų bei raganų eiseną ten.

go_go_druids video

Nors jei būti tikslesniu – yra galimybė prieiti arčiau. Tam tikromis valandomis (besibaigiant darbo laikui), susirinkus grupei (???) ir prižiūrimiems gidų – istorijos sergėtojų (But we don’t know why – gal saugo, kad kokio akmens neišsineštum?).

Pažiūrėjus į senuosius šalies žynių palikuonis, abejonių neliko: civilizacija išsigimsta. Net mano potraukis gotiškai apsirengusioms merginoms čia nekompensavo liūdesio, kad negavau ko tikėjęsis.

Bet visgi traukia ten žmonės iš viso pasaulio. Ko? Aplankyti šventos magiškos vietos?

Pasijusti dalele kažko aukštesnio, kilnesnio, sakralinio?

Aš važiavau to. Maniau, kad atsistojęs akmeninio rato viduryje pajusiu kosminės energijos pulsavimą, mane užlies supratimo banga ir aš nušvisiu žinojimu. Matyt, reiks bandyti dar…