Slipknot – buvo verta pamatyt

2016-01-25        

Slipknot kalibro grupės – ne toks dažnas reiškinys Lietuvoje. Ar aktualu? Nevisai. O smalsu? Labai.

Nu-metal laikas senokai praėjo ir svečiuose jau turėjom Linkin Park [2008] bei Limp Bizkit [2009]. Slipknot – labiau tiesmukiški nei, tarkim, Korn ar dar labiau subtilūs Deftones. Bet jų nepalyginsi su absoliučiomis fosilijomis Airon Maidan, Blek Sabač ar, juoba, kitokiais vabzdžiais… Tad šeštadienį skubėjau į Siemens areną pažiūrėti dujokaukių.

Vietoje maloniai nustebino spūstys ir besigrūdančių entuziazmas. Susidomėjimo nepalyginsi su prieš porą mėnesių toj pačioj arenoj koncertavusia Sepultura.

Pirmieji į frontą buvo išmesti senukai Suicidal Tendencies. Neminint to, kad crossover ir trashcore laikas praėjo dar anksčiau, nei nu-metal, kaliforniečiams dar buvo prisukti garso ir šviesų „kraneliai“. Nepaisant sudarytų sąlygų ST savo funkciją atliko gan tvarkingai ir profesionaliai. Pasirodymo pabaigoje net bandė užkurti wall of death. Sukėlė šypseną, bet už pastangas – meduolis.

Vakaro kaltininkai pasirodė po gero pusvalandžio. Prieš tai dar spėjo užsidirbti karmos taškų fone paleidę David Bowie Ashes to Ashes. Gražus gestas, nieko nepridursi.

Vos užlipę į sceną – kozirius atvėrė visus ir iš karto. Iš abiejų pusių pastatytos didžiulės būgnų butaforijos mokėjo ne tik kilnotis į viršų, bet ir sukiotis aplink savo ašį. O jei dar ant viršaus pasodini po balvoną?

Pirma asociacija – kaip tie šakalai iš Mad Max. Įspūdinga, ką besakytum.

Tempas atitinkamas. Priekyje stovintiems nekilo abejonių, ar jau reikia truputį pašokinėt.

 

Pajacas ant kairiojo būgnų komplekto šėrė publiką fakais, bet pas juos ten Amerikoj taip, matyt, priimta. Ar reikia tikėtis kitko iš grupės, kurį savo albumą pradeda gabalu People = Shit ?

Užtat Corey Tailor (vokalistas) atsvėrė politkorektiškumą su kaupu. Viską kalbėjo kaip iš vadovėlio: publiką vadino savo šeima, dėkojo prieš tai grojusiems „broliams“ ST, žadėjo tikrai sugrįžti.

Atvanojo smarkiai praktiškai pusantros valandos. Tempą sumažino tik vienam „medliakui“. Kiek užknisdavo, kad kas dvi dainas jie nulipdavo nuo scenos kaip kokie pensai. „Karšta su dujokaukėmis. Ir, ko gero, smirda.“, – taip sau mintyse aiškinau Slipknotų pauzes. Jiems ten gera, atsigerti vandens ir gal ko pašnioti… Bet ką veikti publikai, kol grupė semiasi energijos?

Gal kiek nepraktiška, kuomet visus kozirius atskleidi iš karto. Bet tokia amerikiečių prigimtis: visko daug ir greitai. Tikiu, kad žiūrovams po kelių numerių norisi jau „kažko dar“ nei vienodas vanojimas ir šabloninės ožys-pentagrama-lervos-ožys vaizdo projekcijos. Ze džerman inžinieriai šiuo požiūriu kur kas praktiškesni. Tie patys Rammstein šeria žiūrovus dozuotai ir palaipsniui kaitindami atmosferą. Jų koncertų metu stalčius atsidaro daugiau nei vieną kartą.

Laimei apsauga nebuvo tokia griežta, kaip buvo žadama pranešimuose spaudai ir kai kuriems narsuoliams (nesu tikras, ar tai buvo debilai iš Pietų 4, ar braliukai latviai, kurių buvo kone pusė Siemens arenos) pavyko atsinešti fakelą. Moshpit’as – kaip reikalas. Papildomas bonusas Slipknot koncertui.

 

Dar viena maloni staigmena – tikrai neblogas garsas. Jau antrą kartą (po Chemical Brothers). Pradedu tikėti, kad kai nori – net Symensą galima įgarsinti.

 

Grojaraštis:
01. The Negative One
02. Disasterpiece
03. Eyeless
04. Skeptic
05. I Am Hated
06. Killpop
07. Dead Memories
08. Everything Ends
09. Psychosocial
10. Wait and Bleed
11. Duality
12. The Devil in I
13. Metabolic
14. (sic)

15. Surfacing
16. Left Behind
17. Spit It Out

 

Performansas: 9/10
Garsas: 7/10
Šviesa: 8/10
Trukmė: 8/10 (~85 min.)
Kaina: nuo 40 €
Alus: 2,50 € (tik šveisus)
Gražių merginų: standartiniai 25% tarp tokiuose koncertuose besilankančių

Bendras: 8/10

Bangos Koncertai Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.