Pasaka „Kaip Ežiukas prerijose kaifo ieškojo“

2011-11-06        

9-oji jūsų sukurta pasaka apie Ežiuko kaifą prerijose.

Vieną rytą ežiuką miegantį šalia ežero pažadino kažkoks nuogalius. Jis buvo nuogas, po bybiu, galva buvo apsmaigstyta kažkokiomis ten paukščių plunksnomis. Ežiukas pramerkė akį:

– Kas būsit?

– Kelkis kurva, – atšovė tas bybininkas, – Stokis ir žiūrėk.

Nuogalius iš šiknos išsitraukė kažkokį popiergalį.

– Žiūrėk: čia mano teritorija, vo. Čia kita teritorija, ne mano, ponial?

– Nu.

– Ir tu esi mano teritorijoj. Turi man mokėt 100 eurų.

– Už ką, indiana džounsai tu jobanas!?

– Kadangi… kadangi… kadangi aš tave šioj teritorijoj saugau, ponial?

– Nu babkių neturiu, še Playboy žurnalą, a?

„Kas čia, po šimts peslių, per irokėzų spąstai?“ – tyliai nusikeikė Vinetu ir čiupo dygliuotagalviui už kupros.

– O bizono šūde! – sugargaliavo plunksnuotasis apačių vadas, kai iš subraižyto delno ėmė sunktis kraujas. Tokio perkūno išmislo kaip gyvas nebuvo matęs – kažikoks graužikas spyglių apvalke! „Tatanka matanka“ pagalvojo Vinetu, ir paspyrė badantį kamuolį tolyn. „Mano gyvenimas – tarsi muilo burbulas, kurio dar neprabedė smailus it adata bedėjas“ – bandė filosofuoti Ežiukas, kol tylūs svajingi žodžiai virto nenutraukiamu garsiu vėmimu.

– Žinai, Ežy, man regis, tu ne iš to galo taikos pypkę trauki, – pasakė Vinetu.

Ežiukas supykęs tapdavo Ježiu. Vinetu galėdavo gerti kiauromis dienomis su Jėžiu ir kovoti badydamas jį savo strėle. Bet kai ateidavo laikas ir jiems pasirodydavo baltoji Snieguolė nešina plolapsinių raudonųjų bijūnų puokšte tada jau ir Jėžis traukdavo savąjį spyglį, kurį vadindavo „dikembi mutombo“. Finale ir Jėžis, ir Vinetu, ir xui znajet iš kur atsiradę kaubojai būdavo jau giliame mėšle, o Snieguolės nebebūdavo nė kvapo – tik buketas raudonų bijūnų ir ledų maišeliai voliojosi aplinkui. „Tfiuuuuuuu“ – pagalvojo ežiukas pabudęs iš šlapio rudo sapno. „Uf“ – išleido nuostabą plunksnuotasis ir prisėdo ant kurmiarausio. Iš prisegtos kabūros išsitraukė drobinį maišelį ir ant tam skirto poligono šiek tiek išbėrė baltų miltelių. Nuo juosmens išsitraukė dvibriaunį ir šiek tiek paskirstęs įtraukė šnervėmis turinį nuo ašmenų. Ežiuko akys tik blykst, rodos, kas jį būtų įgėlęs:

– Dėde, duok! Aš pusę prerijų išbasčiau šito gero ieškodamas!

– Ežiuk, prerijose kaifo nėra !!

Besiritinėdamas, kaifo pagautas Ežiukas savo paskutiniais likusiais spygliukais smėlyje paliko keistą užrašą: „Prerijos ir yra kaifas, seni“

Esmė, kad Ežiukui labai patiko zovaduoti po bekraštes prerijas. Jis staiga susimąstė „Ir visgi, kas yra kaifas? O gal aš ieškau to, ko nėra? Paskendęs savo siurrealistiniame, Nyč’iškame pasaulyje bėgu į nebūtį, ir nežinią? Gal kaifas yra tiesiog būti savimi?“ Ir kur buvęs kur nebuvęs iš už kampo iššoko apsinešęs Čeburaška vis dar sau po nosim kartodamas „Giena na, Giena na“. Ežiukas jo užklausė kur čia galima pakaifuot, bet Čeburaška gi pacanas tik grįžęs iš Pravienų neištarė nė žodžio ir stovėjo suraukęs kepalą!

– Bybis ne vargankė čia bus,– sumurmėjo Ežiukas ir patraukė toliau! Susirūpinęs greitu žingsneliu nuslinko tamsiais akligatviais. Negana to, kad surūkęs visa Vinetu taikos pypkę, graibė Snieguolei už papų, bet paskui kažkaip įsiveržė į kaubojų stovyklėlę ir spardydamas butelius rėkė „Na, ble, kuproti pyderai ant kalno! Tuoj visus išbarškinsiu!“

Kol ežiukas kuitėsi po savo kišenę, ieškodamas nors trupinėlio duonos, jam už nugaros staiga pasirodė kažkas neapsakomai baisaus. Ežiuko net rankos sustingo kišenėlėje, kai išvydo Transkriūšeną – visų kaubojų vadą. Ežiukas, kuris dabar panašėjo į gerai įmitusį šermuonėlį, paklausė:

– Kur čia degalinė, ble?

– Žiūrėk, spygliuotas gaidy, čia Vinetu teritorija,o čia mano ir mano draugų? Tu mano teritorijoj, davai 100 baksų.

– Chebra, bet… aš tiek neturiu, turiu tik gandonų, jei tiks.

– Ar geri jie?

– Nu ne, panaudoti ir pilni vaflių.

– Nu, ne davai geriau mes tave su draugeliais ir arkliais papisim ir tu galėsi vaikščiot čia po mūsų žemes, ok?

Kaubojai buvo įkaitę.  Jiems buvo pochui ant prišiktų ežiuko kelnių. Niekas neketino jų parduoti. Jos buvo šventas įrodymas to, kuo niekas nebetikėjo – kaifo iki apsišikimo. Ežiukas pasižiūrėjo į Snieguolę, tačiau ji nieko neištarė. Tolumoje girdėjosi kaubojai. Snieguolė neatitraukdama žvilgsnio nuo prerijų ištarė: „Metas“. Snieguolei truko vieno šulo, tačiau Ežiukas negalėjo pasigirti išrankumu. Nors ne, buvo labai išrankus televizijos laidom. Pastoviai žiūrėdavo Čekuolį.

Tuo metu tvaiskiai švietė saulė, troškino Ežį labai. Staiga iš niekur nieko išniro prerijų šuniukas. Pradėjo pulti vargšą nustekentą Ežį. Pasirodo, prerijų šuniukas, kaip ir kiti sutikti kelyje ežio praeiviai, ieškojo tik gero kaifo. Nutarė jie sutelkti jėgas ir ieškoti kartu. Vinetu savo ištikimiems bendražygiams išsvajoto kaifo link suteikė antruosius vardus. Jis iškilmingai tarė:

– Ežiuk, nuo šiol tu būsi Dygusis Grybas Pilkoji Akis. O tu, Snieguole – Baltoji Palaima Blausioji Svaigulė.

Taip Ežiukas ir Snieguolė tapo savo draugo indėno brolijos „Haliucinuojantis Vinetu“ nariais. Rytmečio saulė nedrąsiai glostė Ežiuko šalmą, gulintį Snieguolei po galva. Pramerkus akis, gražuolė patikrino ar viskas vietoje – taip, galva buvo šalme.

– Jei čia nebūtų pasaka, aš tau deglą į užpakalį sukiščiau, Ežiuk – švelniai ištarė Snieguolė.

Kaip tik tuo metu pradėjo lyti, šuorais šuorais lietus stambiais lašais per kelias valandas palaistė visą preriją, bet šios istorijos veikėjų tai niekaip nejaudino – vyko žymiai svarbesni dalykai. Kaubojai lėkė ir pro jų ausis švilpė vėjas. Kaubojus Daumantas įsivaizdavo, kad įlekia į savo trobelę pas savo Janiną. Deja, deja, savo vaizduotėje pamatė Janiną su kolega Adomu jau nebe vien dailiai urkuojančius. Sustabdęs visus arklius jis pašaukė Adomą žūtbūtinėn kovon.

– Už ką? – paklausė Adomas, myžčiodamas į kelnes.

Vinetu straipėsi ir šoko lietaus šokį, tačiau gamtos dvasios, kaip ir kaubojai, į jį nereagavo. Tada jis pamatė savo kloną dvynį ir nusprendė atimti iš jo asmeninį gyvenimą. Du gyvenimai geriau negu vienas. Snieguolę užplūdo negera nuojauta. Paspyręs duris koja Vinetu neskubėdamas įėjo į namą. Kampe, užsiveržęs laso ant kaklo, gulėjo pasmirdęs kaubojus. „Autoerotinė asfiksija“ – rami mintis atėjo Vinetu į galvą.

– Laikos nesustabdysi ir neatsiųsi atgal – rypavo girta Snieguolė, kol ją nešė kaubojus Adomas, ką tik per plauką išsigelbėjęs nuo agresyvaus pjanicos Daumanto. Snieguolė visa sulysus, murzina, pasakojo kaubojams:

– Ne, tai nu klausykit, tai aš nieko nesuprantu. Ok, tai tu tą kyslotną obuolį suvalgai, ir tada miegi, ir visoki princai vaikšto. O jūs ką?

– Ną, mes ten su chebra, nežinau, tai kokią uogą, tai kokį grybą…

– Aa, grybai, čia tai aiškus reikalas. Nešu kaktusą tada.

Snieguolei nusibodo pastovus prakaitavimas, tad ji nusprendė pasikast po smėliu. Kaubojai buvo tikri džentelmenai iš iškasė jai duobę. Kai pamatė kokį mėšlą jai sugalvojo, nusispjovė ir susisprogdino gabalais. Tada kaubojai nutarė pabėgti į Norvegiją ir ten laimingai gyventi.

Ir tą akimirką Ežiukui ėmė aiškėti, jog jis veikiausiai nebe toje istorijoje, kurioje jis prasidėjo. „Tai vis dėl to Huxlio. Ir Doorsų“, – pagalvojo jis.

 

– Pabaiga –

 

Kviečiame rašyti sekančią pasaką.

Ašaros Pasakos Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.