Pasaka „Kaip Čakas Čeburašką treniravo“

2010-11-24        

Publikuojame antrą jūsų sukurtą pasaką.

Kaip Čakas Čeburašką treniravo

Tai buvo pirmasis Čeburaškos kontraktas ir raitydamas parašą ant jo, jis įsivaizdavo vagoną mergų, kalną kokso ir šampano jūrą. Mintis apie pergales ne tik aikštėje nutraukė griežtas Čako žvilgsnis, nurengęs Geną daug greičiau nei fotoaparato blykstės. Patyręs futbolo meistras, dar prie Reigano žaidęs už trečią Teksaso namų valdybą, savo laiku negalėjo turėti to, apie ką svajojo Gena. „Senas pirdyla“, – pagalvojo būsima žvaigždė.

– Viską girdėjau, mažas šikniau, – ištarė Čakas. Ir nesantaikos grūdas buvo pasėtas.

Čakas išsitraukė bybį, tokį, gyslotą, su navarotais ir kaip piso cum-shot‘ą į namo pusę, tai net namo nebeliko. Čeburaška ir sako:

– Čiuvas, kaip čia taip padarei?

– Aš ne čiuvas. Aš Čakas. Namas nebeegzistuoja.

Čeburaška tik pralemeno:

– WTF?

Gena iškart paskambino Minedui ir liepė padainuoti Čakui, kad jam galva pasvaigtų. Chuck Norris iš esmės buvo Genos draugas. Žinoma, Čakui kaip ir buvo pochui ar jis turės draugų ar ne, bet jis buvo geros priedermės, geraširdis. Tik, vat, Genai nuo Čako jau buvo koktu. Kaip liaudis sako, bybys per gerklę lindo. Gena buvo labai socialiai aktyvus veikėjas. Antradienį tikrindamas pašto dėžutę jis rado „flaiką“, kurioje didelėmis Times New Roman šrifto raidėmis buvo iškalenta:

„Gerb. p. krok. Genadijau,

Mes būtumėmė labai dėkingi, jei paremtumėte būsimą olimpinį čempioną, naująjį revoliucionierių sporto pasaulyje, Che-Čeburašką. Tai jūs galite padaryti pervesdamas 2% gyventojų pajamų mokesčių mūsų nepelno siekiančiai organizacijai „Chuck’as ir Norris“.“

Gena ir pervedė. Pervedinėdamas galvojo „prakeikti smegenų plovėjai ir prakeiktos mano smegenys. Du perki moki už tris.“

Čeburaškai jau skaudėjo sėdmenis. Pasirodo, Čakas mokino jį kaip kęsti skausmą kai tau spardo į šikną.

– Čeburaška, matai šviesą tunelio gale?

– Ahaaaa…

– Dabar žiurėk, – Čakas tik išpūtė akis, o raraaiii!!! Ir užgeso šviesa.

Šalia stovėjęs Gena:

– Čeburaška! Tu irgi nieko nematai?

– AAAAA!!! – suspigo Čakas. Tuo tarpu Čeburaška ir Gena trynėsi galai žino kuo (galbūt galais) kojūgaly.

Čeburaška paprašė Čako išmokyti sunkiausio kovos menų triuko – pastumti žemę.

– Tam reikia tapti klounatikiu, – tarė Čakas, – tik tada tavo atsispaudimai turės pakankamą jėgą. Ir davė jam paskaityti senąjį klounamentą. Niam! – ir krokodilas jau Čeburaškos skrandyje. Tada seka Čako suktukas į jo pilvą, vėmimas ir Gena vėl laisvėje. Niam!- ir vėl tas pats, ir taip šešiolika kartų per dieną, užsigeriant fifty fifty spiritu su alumi iš Alionačkos baro, kad Genai skrandyje nebūtų taip sausa. Juk jis vandens gyvūnas. O tai dar tik pirma treniruotė!

Čeburaška po treniruočių būdavo toks nusilpęs, kad pusryčiams vietoj bandelių pradėjo valgyti ratus, kurių jam lauktuvių iš Kauno atveždavo Šapokliak. Vieną rytą jis truputį padaugino ir bandė važiuoti su Genos armonika kaip su skeitu nuo laiptų ir niekaip neįstengė pamiršti tos Naujametinės nakties, kai Gena, kartu su savo roplių šaika „Žalieji“, jam pamušė akį.

Vakare Gena pakvietė visus į savo gimtadienį. Čeburaška atnešė dovanų šlepetes numegztas iš jo paties vilnos, Čakas padovanojo savo prakaitu persisunkusį chalatą, o Šapokliak LSD albumą. Vakarėlis vyko visą naktį iki paryčių kol Genai nepradėjo kraujuoti pirštai maigant armoniką. Čeburaška atsipeikėjo prikaltas prie sienos kaip kabantis kilimas, o Čakas su Šapokliak gulėjo karštoje vonioje, pilnoje išbarstytų markių.

Šapokliak įsimylėjo – aklai, kurčiai, sūriai, saldžiai, ją krėtė šaltis ir karštis, protarpiais pykino, linko kojos, šlapo rankos, širdies dūžių buvo du su puse karto daugiau, nei aprašė Vikipedijoje, suko vidurius, skraidė šikšnosparniai pilve ir traukė ant šokolado bei Bryan Adams dainų. Šapokliak jautėsi apleista ir svetima pati sau, juk ją kankino ilgesinga meilė. Ji puikiai suprato, jog Čakas namie ne vienas ir jo būrys fanių per šiandien turbūt jam atsiuntė ne vieną pliušinę širdį ir „užpaukino“ šimtus kartų feisbuke. Ji mąstė apie jo vyriškas tvirtas kojas, duobutes nugaroj, paraudonavusią nosį, plaukuotą krūtinę, tvinkčiojančią akį ir raudonus seksualiai susivėlusius plaukus… „Aš privalau kažką daryti“ – mąstė Šapokliak. Ar jis atkreips dėmesį į ją, kai gali turėti bet kurią ir bet kurį???

– Aš tave stebiu, mažule, pajudink savo šikną, – pakuždėjo jai į ausį Gena.

– Ne. Tai aš ją pajudinsiu, – įsiterpė Chuck Norris.

Gena buvo slaptai įsimylėjęs Šapokliak, Čakas svajojo apie Čeburašką, Šapokliak apie Čaką, o Čeburaškai nebuvo laiko galvoti apie meilę. Jo kruvini krumpliai ir nuospaudos nuo štangos jau seniai jam davė suprasti, kad tikra meilė galės būti tik po jo karjeros ringe. Kartais per treniruotes jis sau netyčiomis nučiulpdavo darydamas atsilenkimus, bet tai ir viskas. Kartą Gena jam sako:

– Šapokliak tikra kūrva, tikrąja to žodžio prasme!

Ir tada kaip Mamontovas žvakių šviesoje pasirodo kovos menų išradėja ŠAPOKLIAK…Čeburaškai net mėšlungis atsileido.

– Skystablauzdis tu, Čakai, ne kitaip, – tarė ji ir prasmego skradžiai.

Gena visą naktį siuvo Čeburaškai naujus boksininko trauzus ir chalatą. Tokius auksinius su drakonais ir kitais būtinais reikalais. Ant chalato nugaros išsiuvinėjo raides „ČIBIS“, kiek žemiau „TAI NE BIBIS“. Čeburaška pasimatavęs visą tai suprato, kad kelio atgal nėra ir išskubėjo į eilinę treniruotę pasiėmęs keletą buterbrodų su amfetaminu.

– Kalk ką kali, kol jaunas, – sako Čakas.

– Čakai, Čakai… nu kas čia per vertakas, jei net Šapokliak gipiūrinis apatinukas nesuplevėsuoja… Reik va šitaip… – ir Gena užvertęs uodegą išsuko ją 2πr išcentrinio pagreičio jėga. Kol reindžeris Trevetas mušė bokso kriaušę, Čeburaška atidžiai jį stebėjo.

– Še tau chajakšt! – šaukė Trevetas, o kriaušė taškėsi į gabalus, kol iš jos liko tik skutų krūva.

Čeburaška pakėlė antakius taip, kad net miltai pabiro iš jo kaktos ir nedrąsiai paklausė reindžerio Treveto:

– Iš kur tu turi tiek jėgų?

Tačiau čia priėjo Čakas sudavė trigubą suktuką skutams ir kriaušė atgijo, vėl kaip nauja, rodos kvepia šviežia karvės oda. Čeburaška toliau sėdėjo tyloje. Jis kontempliavo.

– Ak, tu dar gyvas? – paklausė Čeburaška įgudusiu dešinės rankos judesiu nudauždamas butelio kakliuką.

– Užsimerkęs pizdielinu aš tuos pratimus.

Lemiamos kovos diena artėjo. Čeburaška tik atėjęs į ringą sužinojo kas bus jo priešininkas. Tai buvo ne kas kitas, o pats Gena. Čeburaška nusistebejo ir nuėjo į miškelį pasimelst. „Eina nachui tas Čakas“, – pagalvojo Čeburaška.


– Pabaiga –


Kaip visada kviečiame rašyti sekančią pasaką.

Ašaros Pasakos Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.