Vaikis valo batus, uždirba 1,3 bakso per dieną ir išmaitina jaunesnįjį broliuką.

Pirmą „Nepatogaus kino“ festivalio dieną susirgau. Į antrą planuotą filmą pavėlavome. Į trečią nenuėjome, nes blogai pažiūrėję tvarkaraštį nuvažiavome ne į tą vietą. Galiausiai, iš ketvirto karto, pavyko pataikyti – ir filmas tas, ir laikas tas, ir vieta ta – „Skalvija“. Veik sausakimša – pasirodo filmas apie Afganistano jaunuomenę domina kur kas daugiau mūsiškės, nei galėtum pagalvoti. Režisierius taria pora žodžių ir vualia, „Generation Kunduz“ jau didžiajame ekrane.

„Kundūzo kartą“ derėtų rekomenduoti visiems, kurie skundžiasi, koks blogas gyvenimas Lietuvoje. Nes šis filmas, pasitelkdamas keletą herojų, įsileidusių režisierių į savo gyvenimus, pasakoja apie tai, kaip atrodo gyvenimas vienoje iš Afganistano provincijų. Ir ten jis, patikėkit, niūresnis. Filmo pradžioje mums papasakojama, kaip vokiečių pajėgos susprogdino porą Talibano benzovežių ir dar keliasdešimt civilių. Po tokios įžangos, aišku, tikiesi, kad visų filmo herojų istorijos bus susipynusios su šiuo įvykiu – taip nėra. Apie tai graudena tik vienintelis senolis. Ir tai – visuomet ne vietoje, ir ne laiku, įkištas į kokio nors kito jauno herojaus istorijos vidurį. Visi jaunieji herojai, reikia pastebėti, yra labai modernūs ir vakarietiški – todėl visapusiško įspūdžio apie gyvenimą šioje šalyje nesusidarysite. Bet apie tai kaip ten sekasi vietiniams vakarietiškų pažiūrų atstovams įspūdį susidarysit. Kaip iš filmo pristatyto „Nepatogiame kine“ tikėjausi daugiau nepatogumo ir šoko, bet viskas buvo gražu ir ramu – gal dėl to jį vertinu tik kaip kiek geresnį už vidutinį. Galiausiai, didžiausia naujiena man buvo ta, kad jie net ir troškinius valgo rankomis.

6/10

„Nepatogaus kino“ programa

via 3eilutes.lt

Ašaros Kinas

Leave a Comment

Your email address will not be published.