MJR XVIII: pliusai ir minusai

2015-09-10      5 KOMENTARAI  

SuruLT_MJRXVIII

Labai džiaugiausi, jog mano pakeleiviai į MJR žinojo, kad į Zarasus pro Uteną – kamščiai. Juolab, kad Pabradė-Švenčionėliai-Ignalina – maršrutas vaizdingesnis.

MJR vartai (~21 val.) pasitiko nevaikiška eile. Media akreditacija, aišku, suteikė gerą privilegiją, bet vis vien gaila „mirtingų“ piliečių laiko, praleisto laukiant prie įėjimo. Juokeliai eilėje apie jausmą „kaip prie Utenos“ tik patvirtino mūsų maršruto pasirinkimo teisingumą.

Pirmiausia, kas nustebino vos patekus į salą – jos neatpažįstamumas. Zarasų savivaldybė, ko gero, gavo ES fondų lėšų, kurias investavo į salos infrastruktūrą. Asfaltuotas kelias, mediniai takai palei pakrantes, biuro pastatai, krepšinio aikštelė – iš esmės geri dalykai. Bet jie labiau tinka kokiam nors urbanizuotam pseudo-festivaliui kaip Galapagai. Man visuomet atrodė, kad Juodaragis yra labiau apie gamtą.

Tačiau apie minusus/pliusus vėliau. Pirmiausiai apie svarbiausią festivalio aspektą – muziką.

Labai norėjau pamatyt, kaip Andaja atrodo be Levo ir paklausyt Sraunaus. Bet statydamas palapinę iš Šiaurinės scenos girdėjau tik aidus.

Pušyno scenoje ispanai Sangre de Muerdago liūliavo miegui, o man vakaras dar tik prasidėjo, tad patraukiau link šiaurės. Ten britas Shadow Biosphere grojo tradicinį dark ambient. Gaila, bet iki bendravardžio norvego (turiu omeny Geir Jenssen) jam dar labai toli. Taip, kaip Caroline Jago, (ar dar geriau) moka ir mūsiškiai.

Girių Dvasios pristatė kaip tik prieš festivalį spėjusį pasirodyti (fiziniu pavidalu) albumą Ratu. Be to, pats Evaldas tądien šventė gimtadienį. Įpusėjus jo pasirodymui (maždaug ties Čiutyta) Šiaurinės scenos papėdėje publika jau nebenorėjo tupėti. Sutartinių ir dub muzikos miksas sukėlė norą šokti. Tą akimirką supratau, kad MJR (ir kartu jo publika) keičiasi. Ir man tie pokyčiai patinka. Nes open-mindedness niekad nebuvo blogas dalykas. Nes džiugu, kai jaunimas suvokia, kad naujovės yra gerai. Kad galima jas „priimti“ neatsižadant savo senų įsitikinimų. Nes pastoviai virti savo pagonybės sultyse, ko gero, nėra labai smagu.

Skeldos savo pasirodymą pradėjo labai gražiai. Jau pasakojau, kaip man patiko jų kasetė Įspaudai. Ne ką mažiau man patinka ir naujas projekto Skledos albumas Aviliai, įrašytas kartu su Daina Dieva. Būtent jame užfiksuota kompozicija Miego, kuri mane taip sužavėjo praeitame Juodaragyje. Deja, šįkart pasirodė, kad muzikinis piešinys skamba praktiškai taip pat, skiriasi tik žodžiai. Nutariau patikrini, kaip dabar atrodo Vilkduja.

Tuo tarpu Pušyno scenoje publiką linksmino mišrusis Kolumbijos/Belgijos kolektyvas La Chiva Gantiva. Beveiki visi šoko. Nugirdau tokį grupės apibūdinimą „jie groti moka, bet groja šūdą“. Negalėčiau nesutikti. Kažkuo priminė InCulto.

Labai stengiausi nepamatyti Kirlian Camera. Bet veiksmas pušyne smarkiai vėlavo. Tad buvau priverstas išvysti tai (tiksliau užteko trijų gabalų). Scenos šonuose išsidėstę du gitaristai brūžino savo kliuškas, nors, tiesą sakant, iš kolonėlių sklindančiame playbacko gitarų garso nesigirdėjo (apie garsintų problemas susitvarkant su vokalų įgarsinimų nutylėsiu). Storulis su kauke antrame plane kažką miksavo prie pulto (ir labai juokingai buvo išstojęs vienam gabalui prie mikrafo). Na o pirmame plane – ji. Wikipedia sako, kad jos vardas – Elena Alice Fossi. Reik pripažint, kad moteriškė fizinius duomenis turi. Bet nuo to pasirodymas nei kiek ne pigesnis. Outdated muzika (šviežesnių idėjų esu girdėjęs net 35 metų senumo įrašuose) ir kičinis įvaizdis atrodė absurdiškai. Nors ir esu susitaikęs su tuo, kad tik nedidelė MJR auditorijos dalis yra gan reikli muzikai, savo nuostabai aplinkui mačiau tik daug pritariančiai linksinčių klausytojų. Vienos bandžiau klausti, kodėl jai taip patinka šitas kičas? Atsakymas buvo toks: „juk ji 2013-ais metais buvo pripažinta gražiausiai Italijos moterimi“. Hmmm…

Kolega pastebėjo, kad Kirlian Camera pasirodymo metu scenoje pritrūko tik stulpo. Net nebandysiu taikliau apibendrinti.

Į Dainą Dievą nespėjau, bet pasirodžiau kaip tik tuo metu, kaip į šiaurinę sceną lipo trys vienuolių kostiumais apsigaubę individai su ožių kaukėmis. Programoje buvo pažymėta, kad tai The Devil & The Universe grupė iš Austrijos. Vyrukai dėjo labai plataus spektro garsų: pradėję nuo drone/ambient ir baigė dark electro diskoteka. Energingai, linksmai ir įdomiai. Vieni iš tų nedaugelio teigiamai nustebinusių.

Prieš miegą dar spėjau užmesti ausį į Vilkdują. Tik tam, kad įsitikinčiau, kad „dukterinis projektas“ (turiu omeny Obšrr) idėjų prasme senokai pranoko motininę firmą. Povilo Vaitkevičiaus traukiama Insomnia manęs nei kiek nepaveikė.

Šeštadienį daugiausiai MJR įdomybių, kaip visuomet, vyksta amatų kieme. Kadangi XVIII-tojo festivalio tema buvo bitės – tad ir dauguma pasakojimų/rodymų buvo susijusių su jomis. Iš paskaitų įdomiausias pasirodė Ryčio Zemkausko pranešimas, bet, kaip bebūtų gaila, ir jį sugebėjau praleist.

Dieną truputį nulijo, tačiau festivalio lankytojams nuotaikos tai nesugadino. O kas smagiausia – jų nemažėjo. Pasirodo, medžiaginės apyrankės, o jų buvo pagaminta ~4000 vienetų, pasibaigė šeštadienį popiet. Neblogas rezultatas, net jei atlikėjams ir svečiams buvo jų išdalina apie 500. Viliuosi, kad organizatoriai nepatyrė nuostolio (ir gal net šiek tiek „išėjo į pliusą“).

Muzikinę programą šeštadienį pradėjau nuo Kamanių šilelio. Porelė grįžusi iš kelionės po Indiją dalinosi įspūdžiais nuo scenos. Didgeridoo, sitara ir kitokiais egzotiškais instrumentais grojo veganų, pacifistų ir kitokių žmogeliukų muziką. Gražu. Tikriausiais. Jiems. Man norisi kaip nors pikčiau ar aštriau.

Pušyno scenoje Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu siūlė seniui eiti fuck yourself around the table. Juokinga? Nelabai, bet šypseną sukelia. Originalu ar nauja? Visiškai ne. Šūdas? Nevisai. Toks pseudo-menininkų pseudo-rokelis, viena padala geriau nei Antis.

Iškart po jų išstojo duetas Asea Sool. Kad nemačiusiems būtų lengviau įsivaizduoti – gruziniška The White Stripes versija (kaip komiškai tai beskambėtų). Neįtikino. Juolab, kad man The Kills labiau patinka.

Sauliaus Petreikio pavardę pirmą kartą išgirdau prieš 4 metus Lemon Joy kontekste. Kiek stipriau jis mane sudomino šiemet Litexpo vykusioje knygų mugėje. MJR metu „pardavė“ (įtikino) visiškai. Trumpas, bet stiprus ir (kas dar svarbiau!) kokybiškas pasirodymas nepaliko vietos abejonėms. 9 muzikantai scenoje (neskaičiuojant 3 back vokalisčių)! Rimta world muzikos paraiška.

Vėliau rinkausi Aliną Orlovą, nepaisant fakto, kad jau mačiau ją šiemet kelis kartus. Šįkart buvo akustinis solo setas – vien Alina ir pianinas (vardu Rolandas). Kiek nusivyliau, kad nebus Sailor, bet ir be jo buvo puiku.

Belaukiant kol atsidarys Šiaurinė scena užmečiau akį į Dariaus „Nojaus“ Milerio gaivinti bandomos grupės Airija pasirodymą. Jau vien žinia, kad absoliučiai neaktualus kolektyvas kviečiamas kaip pagrindinės scenos hedlaineriai būtų pakankamai komiška, jei nebūtų graudi. Bet organizatoriai norėjo (dėmesio!): 1) stiprios lietuviškos grupės; 2) ir kad tai nebūtų Skylė. Noras neblogas ir visiškai suprantamas. Kaip bebūtų, mano galva, bet kuri jauna grupė būtų skambėjusi geriau, nei tai apgailėtinas, arogantiškas Vandamas su gitara. Lygiai taip pat sėkmingai galėjo paleisti Smokie iš kompakto. Kainuotų pigiau.

Džiugu, kad bent publika adekvačiai sutiko – prie gretimai degančio laužo būrys žmonių buvo gausesnis nei prie pagrindinės scenos.

Driezhas grojo vienas. Pažįstamuose kūriniuose vietoj Ievos vokalų buvo įmontuotos sempluotos prozos ištraukos. Įtariau, kad panelės Astromskaitės veikla projekte baigta. Kitą dieną sutiktas Kristijonas šią hipotezę patvirtino. Iš pradžių buvau kiek nusivylęs, bet vėliau prisiminiau, kad visos permainos – tik į gerą. Ir tikrai. Žemi ir malonūs skaitovų balsai, ko gero, net labiau tinka Driezho skambesiui, nei kertais šaižus ir žiežulingas vokalas.

Neslėpsiu, kad labiausiai laukiau Obšrr. Tikėjausi Nustebusiam nebūti repertuaro, bet… likau nustebintas. Vytauto kuruojamas projektas progresuoja labai sparčiai. Atpažinau žodžius iš minėto albumo kūrinių, bet muzikinis rūbas, į kuriuos žodžiai buvo įvilkti visiškai skyrėsi nuo užfiksuoto kasetėje. Vytauto generuojami šalti ir purvini bytai jau ištrūko iš patogios industrial/neofolk gelmės ir praktiškai įsiveržė į tradicinę techno fabrikų zoną. Aplankė nuojata, kad Obšrr galėtų groti viename festivalyje su Andy Stott ar Ben Frost ir niekas nesijaustų nuskriaustas.

Ne ką prasčiau išstojo Liukas, pažįstamas iš projektų Girnų Giesmės, oro!oro!, Svaixt ir pan. Jo išprievartautas moog’as skleidė ausiai labai mielus garsus. Kaip pats vėliau atviravo „pabodo sukti tas pačias girnas“. Valio progresui!

Vėjopatis tapo desertu.

MJR XVIII minusai:
1. Urbanizuota sala.
2. Smirdantis vanduo kubiluose. Džiugu, kad tokia pramoga atsirado apskritai. Tikiu, kad kitąmet juose ir vandenį keis (juk ežeras čia pat), kad žmonės nesidrovėtų ten lįsti.
3. Festivalio publika. MJR garsėja savo ištikima ir mažiausiai atsitiktine publika. Keista šiemet buvo matyt tiek turistų. Labai tikiuosi, kad jiems festivalis nepatiko ir kitąmet nesusitiksim.
4. Muzikinė programa: Airija, Kirlian Camera.

MJR XVIII pliusai:
1. Depozitiniai bokalai. Paprasta ir geniali idėja. Šiukšlių mažiau ir gerti patogu.
2. Pirtis. Kūrenama kas tris valandas. Nemokama (nebent norisi paaukoti pirtininkui).
3. Festivalio publika. 90 jos procentų – tikri ir nuoširdūs žmonės. Ačiū visiems sutiktiems.
4. Muzikinė programa: Obšrr, NULIS:S:S:S, Girių Dvasios, Driezhas.

 

Foto: Monika Jašinskaitė

Bangos Koncertai Sūru

5 Replies to “MJR XVIII: pliusai ir minusai”

Leave a Comment

Your email address will not be published.