Lemon Joy: kažkada…
mes buvom praktiškai paaugliai

2011-03-29      1 KOMENTARAS  

Foto: Igoris Novikovas

Gal būt tai nuskambės kaip staigmena, bet amžinieji romantikai Lemon Joy vis dar gyvi! Balandžio pabaigoje žada pasirodyti naujas (penktas) jų albumas Stebuklas. Su Igoriumi kalbamės Vilniaus centre esančioje Lemon Joy studijoje. Gerai išsilaikęs bjaurybė (nuo 1996-tų jis beveik nepaseno). Savo intraverto savybėmis Kofas primena Martiną Gore’ą, kuris be dviejų butelių vyno nelipa ant scenos, tad pokalbio metu į klausimus atsakinėja atsargiai (kaip kačiukas) bet nuoširdžiai.

Kažkada – baisiai vykusi 80s stilizacija. Kaip gimė idėja įrašyti tokią dainą?
Gimė ir spontaniškai, ir nespontaniškai. Dažnai aplankydavo mintis, kad norisi padaryti kažkokį kičą. Bet kartu ir ne kičą, o atnaujinti savo prisiminimus apie mokyklos diskotekas, Donald kramtomos gumos kvapą ir skonį.

Kas jūsų albume stebuklingo, kad jis taip užvadintas?
Albumas yra stebuklingas tuo, kad jame yra dainuojama apie stebuklą. O stebuklas tai nėra kažkoks ateivis ar panašiai. Stebuklas man yra labai romantiška sąvoka. Vienoj dainoj apie tai tiesiogiai ir dainuoju „…bet tu leidai man stebuklu tikėt, ankstu rytą jūros vėjo įkvėpt…“. Tiesiog labai romantiškai į tai žiūriu. Manęs nežavi jokie banalumai, kad stebuklas turi būti kažkas tokio „wow!“.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Lemon_Joy_-_09_Siunte_Mani_Motula_preview.mp3|loop=yes]Lemon Joy „Siuntė mani motula“

Iš kur albume liaudiški motyvai (Siuntė mani motula)? Anksčiau (be Tonkaja riabina) to nebuvo, juk tai išskirtinai Exem teritorija
Liaudiški motyvai man visada buvo artimi. Turėjau patirties dirbdamas su projektu Folkšokas, kurio rėmuose buvo aranžuota keletas kūrinių. Ypatingai įdomiai nuskambėjo daina Plaukiau per jūrų. Išgirdęs labai daug teigiamų nuomonių apie šitokią kūrybos pusę pagalvojau „kodėl gi ne?“. Juolab, man tai patinka. Aišku, tai nėra užstalės dainos. Mane domina gilūs dalykai.

Kažkada dainavai „geltona skrybelia“, „tavam širdy“… Kaip reaguoji šiandien atsisukęs atgal? Ar nejuokinga?
Žiūriu į tai labai ramiai ir netgi galima būtų pasakyti filosofiškai. Aišku, man žiauriai juokinga. Kartais netgi gėda, sakyčiau. Bet tuo metu mes buvom praktiškai paaugliai. O paauglystė tam ir skirta, kad darytum nesąmones. Tai natūralu. Žmogus auga, bręsta ir žiūrėdamas į paauglystės nuotraukas iš dabartinės perspektyvos jam yra truputėlį juokinga. Netikiu tuo, kuris sako, kad paauglystėje buvo rimtas.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Lemon_Joy_-_Saldziu_sapnu.mp3|loop=yes]Lemon Joy „Saldžių sapnų“

Abi naujos dainos, kuriose dainuoji falcetu (Kažkada, Vasaros laiškai) – žymiai stipresnės už likusias. Jos puikiai skamba tiek įrašė, tiek gyvai. Manai tai sutapimas? Ar tam turi įtakos pastaruoju metu „madingi“ plonabalsiai (MGMT, Passion Pit, Scissor Sisters, Empire of the Sun…)?
Falcetu dainuoju visą gyvenimą, todėl tai nėra man visiškai naujas ir nepažįstama dalykas. Buvo Balta meilė, o Baltas miestas visa sudainuota falcetu. Įrašinėdamas dainą dažnai eksperimentuoju, galvoju kaip geriau ją atlikti, panaudoti falcetą ar ne. O šita mada man visiškai nieko nereiškia.

Koks instrumentas taip rytietiškai skamba dainoje Šviesa.Tyla?
Tai yra armėnų nacionalinis instrumentas duduk, lietuviškai dudukas. Panašu, kad pirmas pop muzikoje jį panaudojo Peter Gabriel prieš kokius 20 metų. Instrumentas dažniausiai naudotas kalnuose gyvenusių žmonių. Jis skamba panašiai kaip žmogaus balsas. Man patinka jo tembras. Vienintelis Lietuvoje žmogus grojantis šiuo instrumentu yra Saulius Petreikis – labai talentingas muzikantas. Kuomet jį atradau – iš karto pasiūliau „labai noriu išgirsti tavo instrumentą vienoj iš savo dainų“.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Lemon_Joy_-_12_Sviesa.Tyla_preview.mp3|loop=yes]Lemon Joy „Šviesa.Tyla“

Tuo tarpu perdainuotoje K daliokim beregam versijoje Svetimos nakties aušra skamba gyva triuba. Kas įrašė tą partiją?
Tas pats Saulius Petreikis.

Svarbiausi elementai be ko neįsivaizduoji savo išvaizdos scenoje?
Beveik visą gyvenimą maniau, kad tai yra plaukai. Kartais netgi balti plakai. Šią vasarą padariau eksperimentą – visiškai nuskutau galvą (plaukus palikau vonioj) ir pasirodo, kad galiu koncertuoti be jų. Suvokiau, kad jie man nedaro įtakos. O jei rimtai, tai niekuomet negalvojau nieko spešial, kad kažkas turi būti būtinai vat taip. Man viskas gaunasi natūraliai. Nesėdžiu vakarais ir negalvoju, kad turiu kažką pakeisti, kad anaip aš turėčiau atrodyti madingiau ar atvirkščiai. Žiūriu į spintą, patinka tas, reiškia einu su tuo rūbu. Rytoj patinka kitas rūbas – einu su juo. Šukuoju arba veliu plaukus analogiškai. Nepatinka plaukai – nafig plaukai!

Kaip dažnai balini plaukus?
Neturiu režimo. Pagal nuotaiką. Kartais dažnai, kartais ne. Būna, kad tiesiog galiukai lieka balti. Neskiriu tam daug dėmesio.

Kas geriau: Camouflage ar And One?
Ir tas, ir tas. Tai labai skirtingos nuotaikos. And One norisi užsidėti, kuomet man reikia griežtų sprendimų arba kažkam pasakyti ką nors griežto… O Camouflage žymiai lyriškesni. Man patinka abu kolektyvai. Net nežinau, kuris labiau. Su Camouflage kūryba, gal būt, esu kiek daugiau susipažinęs. Netgi teko gyvai su jais susipažinti.

Ar esate patenkinti, kad vėl juos šildysite?
Net nenustebau, kuomet mus pakvietė. Kažkaip pasidarėme jų„etatine“ grupe. Kita vertus, koncertų organizatoriai skirtingi, tad jokie žmonės tam įtakos neturėjo. Jei gaunasi toks synthpop vakaras, tai kas dar Lietuvoj galėtų groti? Vienetai. Iš tos „daugybės“ Lietuvos syntpopininkų rasčiau gal tik keletą komandų.

Gal gali išvardinti?
Atsirado toks kolektyvas ir aš jiems nemažai padėjau ir tuo labai didžiuojuos. Jie vadinasi Multiks. Laba gražios jų dainos, gražios elektropopinės aranžuotės, be to vokalistas labai gražiai dainuoja. Man labai primena mano mėgstamą švedą Jay-Jay Johanson. Toks pat aukštas balsas.

Taip pat šildėt Pet Shop Boys… Ką dar norėtumėt?
(šelmiškai šypsodamasis Igoris pasisuka už jo kabančio didžiulio Depeche Mode plakato link)

O kas norėtumėt, kad jus šildytų?
Nelabai supratu tos „šildymo“ sąvokos. Mat tai yra tiesiog grojimas kartu. Juolab, kad Lietuvoj nėra tokio didžiulio skirtumo tarp atlikėjų, koks yra tarp Lietuvos ir užsienio muzikantų.

Ar sekančio Lemon Joy albumo galime tikėtis 2016-tais?
Jeigu nebus pasaulio pabaigos, tai…
Nežinau. Aš, vėlgi, eilinį kartą pasikartosiu, kad į savo dainas/kūrybą nežiūriu iš grafiko pusės. Jeigu dainų atsiranda ir jų yra pakankamai, kad galėčiau padaryti kažkokį rinkinį, albumą – tuomet tą ir darom. O jei nėra, tai negaliu savęs paimti už plakų ir priversti dirbt. Tai bus labai netikra, išgalvota. Pusė lietuviškos muzikos yra tokia. Kam dar tokių dainų reikia?

Bangos Interviu Sūru

One Reply to “Lemon Joy: kažkada…
mes buvom praktiškai paaugliai”

Leave a Comment

Your email address will not be published.